Šiaulių „Dermės“ mokyklos bendruomenė išgyvena netektį – mirė ilgametė muzikos mokytoja ir auklėtoja Vitalija Kučienė. Didelę savo gyvenimo dalį vaikų ugdymui skyrusi pedagogė buvo gerbiama dėl profesinių žinių, kūrybiškumo, nuoširdaus dėmesio mokiniams ir gebėjimo padrąsinti juos tikėti savimi.
Mokyklos bendruomenė V. Kučienę prisimena kaip žmogų, kurio kasdienybė buvo glaudžiai susijusi su muzika, vaikais ir tikru žmogišku ryšiu.
Pedagogės indėlis liks mokyklos istorijoje
Per ilgus darbo metus Vitalija ugdė ne vieną mokinių kartą, vadovavo muzikavimo būreliams, prisidėjo prie mokyklos tradicijų kūrimo ir reikšmingai formavo jos kultūrinį gyvenimą.
Jos mokiniai pasirodė respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, pelnė apdovanojimų, o kai kurie muzikos kelią tęsė profesionalioje scenoje.
Vis dėlto, pasak kolegų, svarbiausias mokytojos palikimas – ne diplomai ar laimėtos vietos. Vaikams ji perdavė pasitikėjimą savimi, bendrystės jausmą ir meilę muzikai.
Mokyklos bendruomenė pranešė, kad V. Kučienė daugelį metų dirbo ne tik muzikos mokytoja, bet ir auklėtoja. Ji lydėjo vaikus kasdienybėje, padėjo jiems atrasti savo gebėjimus, džiaugėsi jų pasiekimais ir skatino nebijoti išbandymų.
Jos rūpestis nesibaigdavo pasibaigus pamokoms. Bendrabutyje gyvenantiems mokiniams pedagogė stengėsi suteikti daugiau jaukumo, dėmesio ir namų šilumą primenančių kasdienių akimirkų. Ji gebėjo būti šalia ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip nuoširdžiai vaikais besirūpinantis žmogus.
V. Kučienę bendruomenė taip pat prisimins dėl išskirtinio humoro jausmo, sąmojo ir nuolatinės šypsenos. Jos gebėjimas prajuokinti ir praskaidrinti dieną tapo neatsiejama mokyklos gyvenimo dalimi.
Muzika jai buvo daugiau nei profesinis darbas. Ji kūrė, telkė žmones ir paliko ryškų pėdsaką mokyklos kultūroje. Mokytojos sukurta mokyklos daina-himnas tapo bendruomenės tapatybės dalimi, o jos vadovaujami muzikavimo būreliai „Gama“ ir „Dūdelė“ subūrė vaikus, kuriems muzika tapo saviraiškos, bendrystės ir atradimų erdve.
Kartu su ugdytiniais V. Kučienė dalyvavo įvairiuose respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose bei koncertuose. Ji mokėjo pastebėti vaikų talentus, kantriai juos ugdyti, palaikyti ir džiaugtis kiekvienu jų žingsniu į priekį.
Jos mokiniai tapo konkursų laureatais, pelnė apdovanojimų ir koncertavo įvairiose scenose. Kai kurių jų muzikinis kelias atvedė net iki pasirodymų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Už šių rezultatų buvo ir mokytojos tikėjimas vaikais, nuoseklus darbas, palaikymas bei atsidavimas.
Tačiau mokytojo darbo reikšmė ne visada telpa į diplomus ar užimtas vietas. Ji išlieka žmonių prisiminimuose, išmoktoje dainoje, įveiktoje scenos baimėje ir drąsoje patikėti savo jėgomis. V. Kučienė mokė ne tik muzikos, bet ir pasitikėjimo savimi, nuoširdumo bei bendrystės.
Pedagogė paliko mokyklai savo kūrybą, mokinių pasiekimus ir himną, tačiau svarbiausia – dalį savęs kiekviename mokinyje, kurį mokė, globojo, drąsino ir lydėjo.
„Kai žmogaus balsas nutyla, jo išmoktos dainos nenutyla“, – atsisveikindama rašė Šiaulių „Dermės“ mokyklos bendruomenė. Ji dėkojo V. Kučienei už darbą, kūrybą, rūpestį, šypseną ir mokyklai atiduotus metus.
