Birželio 5-ąją Montanos valstijoje esančioje Three Forks vietovėje pradėta Aurimo Valujavičiaus kelionė lapkričio 5 dieną pasiekė svarbų etapą. Keliautojas paminėjo penkis mėnesius, praleistus vandenyje, ir jau įveiktą įspūdingą atstumą.
Pirmąją ekspedicijos dalį Aurimas užbaigė per 118 dienų perplaukęs Misūrį – ilgiausią Šiaurės Amerikos upę. Ties Sent Luisu jis persikėlė į Misisipę ir ja toliau juda Meksikos įlankos link.
Penkių mėnesių sukaktį keliautojas pavadino šventine diena. Jis priminė, kad birželio 5-ąją pradėjo irkluoti nuo Three Forks Montanoje, o Misūrį užbaigė ties St. Louisu.
Filmo premjera artėja
Plaukdamas Misisipės upe ties Viksburgu, Aurimas trumpam išlipo į krantą ir nuėjo pusryčiauti į netoliese esantį restoraną. Ta proga jis papasakojo apie kuriamo dokumentinio filmo darbus.
Keliautojas paaiškino, kad vaizdo įrašų skelbimo laiką kartais tenka derinti dėl aštuonių valandų laiko skirtumo tarp JAV ir Lietuvos. Tuo metu kartu su dizainere jau baigiami filmo viršelio darbai, o montuotojas Lukas rengia pirmąjį anonsą.
Išankstinė prekyba bilietais prasidės gruodžio pradžioje, kai bus paskelbtas ir anonsas. Į kino teatrus filmas turėtų atkeliauti kitų metų vasarį.
Aurimas teigė, kad viršelio dizainas jau beveik parengtas, o po mėnesio žiūrovai turėtų išvysti pirmąjį filmo anonsą.
Finišas gali įvykti anksčiau
Įveikęs penkių mėnesių ribą, Aurimas pradėjo paskutinį ekspedicijos etapą. Ši kelionė jau tapo ilgiausiu jo buvimo vandenyje rekordu.
Iš pradžių buvo planuota upėje išbūti iki gruodžio 5-osios, taip pasiekiant šešių mėnesių ribą. Vis dėlto keliautojas mano, kad Meksikos įlanką gali pasiekti anksčiau – preliminariai lapkričio 26–29 dienomis. Tikslią finišo datą nulems orai, vėjas ir upės srovė.
Penki mėnesiai vandenyje jau pranoko ankstesnius Aurimo pasiekimus: Atlanto vandenyne jis buvo praleidęs keturis mėnesius, o Dunojumi keliavo maždaug tris su puse mėnesio.
Keliautojas sakė, kad penkių mėnesių kelionė jau įskaityta ir tai yra jo buvimo vandenyje rekordas, kurio nebuvo pasiekęs nei Atlante, nei Dunojuje.
Vakarienė be laužo ir pagauto šamo
Vakare įsikūręs stovyklavietėje prie upės Aurimas susidūrė su įprastais ekspedicijos sunkumais: vandens lygis krito, trūko malkų, o vakarienei reikėjo pasirūpinti pačiam.
Jis mėgino sugauti šamą, masalui naudodamas daugiau nei prieš 10 dienų Memfyje pirktą vištieną, jau skleidusią itin stiprų kvapą. Nors išvakarėse keliautojas buvo įsigijęs folijos žuviai kepti, tuščiuose smėlynuose malkų laužui rasti nepavyko. Nepavyko ir sugauti žuvies.
Todėl vakarienei Aurimui teko rinktis įprastus konservus ir makaronus. Jis taip pat pasakojo nenaudojantis nei druskos, nei prieskonių – nei kelionėse, nei namuose Lietuvoje.
Keliautojas teigė, kad jam toks maistas tinka ir be papildomų priedų, tačiau šįkart vietoj planuoto folijoje kepto šamo greičiausiai vėl teks valgyti konservus ir makaronus.
