Lapkričio 1-ąją, Vėlinių dieną, televizijos laidų vedėja ir menininkė Nomeda Marčėnaitė atvirame pokalbyje kalbėjo apie mirties neišvengiamumą, laikinumą, santykius su vaikais bei tėvais ir meilę, kuri, jos įsitikinimu, išlieka net žmogui išėjus.
Paauglystėje Nomeda jautėsi liūdna ir pasaulį matė kaip keistą vietą, kurioje žmonės primena biologinius robotus, pametusius naudojimosi instrukciją. Vėliau ji aiškiai suprato, kad gyvenimo įvykių neįmanoma atsukti ir perrašyti iš naujo.
Moteris taip pat kalba apie tai, ką vadina veidrodžio taisykle: kitiems rodoma šypsena ir dovanojamas gerumas anksčiau ar vėliau sugrįžta. Todėl, jos manymu, gyvenime labiau apsimoka mylėti, o ne pykti.
Meilė išlieka ir po mirties
Nomeda su vaikais atvirai kalba apie mirtį ir prašo jų prisiminti svarbiausius dalykus, kai jos nebebus. Ji pabrėžia, kad mamos meilė neapsiriboja fiziniu buvimu ir gali išlikti amžinai.
Vaikams ji yra sakiusi, kad jos mirtis neišvengiama, tačiau kartu pabrėžusi: meilė nemirs ir liks net tada, kai jos pačios nebebus.
Anksčiau Nomeda ragindavo vaikus neliūdėti, kai ji mirs. Tačiau po vienos skaudžiausių patirčių jos požiūris pasikeitė. Pirmiausia ji neteko mamos, o netrukus mirė ir pati artimiausia draugė.
Po šių netekčių moteris suprato, kad prašyti neliūdėti dėl mirusio artimo žmogaus nėra teisinga. Gedulas ir skausmas yra natūrali reakcija, nors užsibūti jame taip pat nėra gerai. Net mirusių artimųjų telefono numeriai iki šiol likę Nomedos adresyne – kaip tylus jų atminimo ženklas.
Septynerius metus slaugė mamą namuose
Nuo 2017 iki 2024 metų Nomeda pati slaugė mamą namuose. Ji įsitikinusi, kad paliatyvioji slauga gali vykti šeimos aplinkoje, ir sako, kad jai tai pavyko įgyvendinti.
Moteris mirtį prilygina gimdymui: procesas prasideda ir vyksta, o žmogus gali turėti jam mažai įtakos.
Kai 2017 metais mama atsikraustė gyventi kartu, paaugliai Nomedos vaikai iš pradžių piktinosi jos elgesiu ir sunkiu būdu. Tuomet Nomeda papasakojo jiems apie sudėtingą mamos vaikystę – traumą po traumos. Tai padėjo vaikams suprasti, kodėl močiutė elgiasi būtent taip, ir išmokti į ją pažvelgti su didesne atjauta.
Nomeda vaikų klausė, ar jie norėtų patirti tokią vaikystę. Išgirdusi neigiamą atsakymą, ji ragino juos pabandyti suprasti, kokios patirtys suformavo jų močiutę.
Vėlines kviečia paminėti be pompastikos
Kalbėdama apie mirusiųjų pagerbimą, Nomeda kritikuoja kapinėse pastebimą lenktyniavimą brangiomis plastikinėmis gėlėmis ir žvakutėmis. Jos teigimu, svarbiausia ne išorinė pompastika, o suvokimas, kokie buvo išėję žmonės, ką jie mėgo ir kas juos džiugino gyvus.
Ji prisimena, kad mamai gyvai nešdavo paprastų šilauogių ar kitų mažų dovanų, kuriomis ši galėdavo pasidžiaugti čia ir dabar.
Nomeda ragina pirmiausia parodyti dėmesį gyviems žmonėms, o mirusiuosius prisiminti ne vien apeigomis. Jos manymu, verta atsisėsti ir pagalvoti, kas tuos žmones džiugino bei kuo ypatingas buvo jų gyvenimas.
