Laidotuvių giedotoja Sonata Palenskienė šioje srityje dirba daugiau nei 30 metų. Nors per tą laiką keitėsi artimųjų pasirinkimai, repertuaras ir paslaugų kainos, ji pabrėžia, kad atsisveikinimo metu svarbiausia išlieka ne muzikinis pasirodymas, o malda ir pagarba mirusiajam.
Į giedotojos kelią ją atvedė mama
S. Palenskienė pasakoja, kad giedoti pradėjo paskatinta mamos, kuri pati į šią veiklą įsitraukė netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.
Būdama 18-os, Sonata iš mamos išgirdo pasiūlymą pabandyti kartu. Ji pradėjo vaikščioti į laidotuves, klausytis ir stebėti, ar toks darbas jai tinka. Paaiškėjo, kad ši veikla jai patiko, todėl išmoko giedoti ir, net baigusi mokslus, liko šioje srityje.
Moteriai tai nėra vien profesija. Būdama tikinti, laidotuvių giedojimą ji vertina ir kaip dvasinę veiklą. Vis dėlto kasdien matyti artimųjų skausmą nėra lengva.
Pandemija pakeitė laidotuvių tradicijas
Per daugiau nei tris dešimtmečius giedotoja pastebėjo, kad ši paslauga nebėra tokia populiari kaip anksčiau. Didžiausią lūžį, jos manymu, sukėlė COVID-19 pandemija.
Anksčiau laidotuvių giedojimas buvo itin paplitęs, tačiau po pandemijos jo poreikis smarkiai sumažėjo. S. Palenskienė mano, kad žmonės tada suprato galintys atsisveikinti ir be įprastų apeigų, todėl dalis jų prie ankstesnių tradicijų nebegrįžo.
Kartu pasikeitė ir artimųjų lūkesčiai. Jie daugiau dėmesio skiria paslaugos kokybei bei nori, kad atsisveikinimas atitiktų šeimos pageidavimus. Tačiau pašnekovė pabrėžia, kad ne mažiau svarbu gebėti užmegzti žmogišką ryšį ir tinkamu metu rasti tinkamus žodžius.
Senąsias giesmes vis dažniau keičia šviesesnė muzika
Anksčiau atsisveikinimuose beveik išimtinai skambėdavo tradicinės šermenų giesmės. Šiandien artimieji dažniau renkasi šiuolaikiškesnius ir šviesesnius kūrinius, nes kai kurių senųjų giesmių tekstai jiems atrodo pernelyg niūrūs ar skaudūs.
Tradicinės giesmės visiškai neišnyko – daliai žmonių jos tebėra svarbi atsisveikinimo bei tikėjimo dalis. Vis dėlto kiti laidotuves labiau suvokia kaip muzikinę ceremoniją ir renkasi smuiką, violončelę ar kitus instrumentus.
Giedotoja sako privalanti atsižvelgti į skirtingus pageidavimus, tačiau pati tradicijų neatsisako. Paklausta, ką patartų artimiesiems, ji nurodo, kad vakare reikėtų giedoti Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Nebūtina rinktis ilgiausio varianto – su kiekviena šeima tariamasi, kiek laiko žmonės gali išbūti apeigose.
Anksčiau Kalnų giedojimas galėdavo užtrukti net kelias valandas, tačiau dabar ilgos apeigos pasirenkamos rečiau. S. Palenskienė primena, kad šios giesmės yra ne vien muzikinė atsisveikinimo dalis, bet ir tikėjimo išraiška.
Giedojimas per laidotuves kainuoja iki 400 eurų
Vienos nustatytos paslaugos kainos nėra. Galutinę sumą lemia kelionės vieta, giedančių žmonių skaičius, pasirenkami instrumentai ir apeigų trukmė.
Paprastai laidotuvių giedojimas kainuoja nuo 220 iki 400 eurų. Jei šeimai pakanka dviejų žmonių ir kanklių, paslauga kainuoja mažiau. Pasirinkus tris ar keturis atlikėjus, smuiką ar kitus instrumentus, kaina didėja. Ilgiesiems Kalnams taip pat dažnai reikia didesnės komandos.
Pasak giedotojos, kainos ilgainiui keitėsi dėl ekonominės padėties, infliacijos ir augančių mokesčių, tačiau jas stengiamasi didinti palaipsniui. Ji taip pat atsižvelgia į artimųjų finansines galimybes.
Jei šeima sunkiai verčiasi, bet jai dėl tikėjimo labai svarbu, kad būtų giedami Kalnai, S. Palenskienė ieško kompromiso. Tokiais atvejais taikomos nuolaidos, o esant itin sudėtingai situacijai paslauga gali būti suteikta ir nemokamai.
Didžiausią įspūdį palieka jaunų žmonių netektys
Giedotoja sako, kad lengviau priimti žmogaus mirtį, kai jis nugyveno ilgą gyvenimą. Tuomet netektis suvokiama kaip natūrali gyvenimo pradžios ir pabaigos dalis. Tačiau staigi jauno žmogaus mirtis po avarijos ar dėl netikėtos ligos artimuosius užklumpa taip, kad jie kartais net nespėja suprasti, kas įvyko.
Tokie atsisveikinimai paveikia ir daug metų šį darbą dirbančius žmones. Būna akimirkų, kai artimųjų skausmas tampa toks stiprus, kad giedoti beveik neįmanoma. Tuomet žmonės groja, nes nė viena atlikėja nebesugeba dainuoti.
S. Palenskienė pripažįsta, kad kartais kitų žmonių išgyvenimus parsineša ir į namus. Daugybė matytų netekčių pakeitė jos požiūrį į gyvenimą: kai kasdien susiduri su jo trapumu, kitaip pradedi vertinti pyktį, pinigus ir turtą.
Nuo sunkių emocijų padeda atsitraukti sportas ir tikėjimas
Nors pašnekovė jautriai išgyvena kitų žmonių skausmą, per daugelį metų ji išmoko darbą atskirti nuo asmeninių emocijų. Į įprastas laidotuves ji stengiasi ateiti kaip į darbą ir tarsi atsiriboti nuo jausmų. Anot jos, jei kiekviename atsisveikinime atiduotum visas emocijas, ilgainiui pats palūžtum.
Atsigauti po sudėtingų dienų jai padeda sportas, meditacija, malda ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Tikėjimas, jos manymu, leidžia į mirtį pažvelgti kitaip ir priimti ją kaip gyvenimo dalį.
Po daugiau nei 30 metų šioje srityje S. Palenskienė įsitikinusi, kad atsisveikinimo prasmę lemia ne atlikėjų skaičius, giesmių trukmė ar išleista suma. Svarbiausia, kad ceremonija būtų prasminga mirusiajam ir jo artimiesiems, o šalia muzikos joje būtų ir nuoširdus žmogiškas ryšys.
