Sportas Aldoną Grigaliūnienę lydėjo beveik visą gyvenimą, tačiau svarbiausius laimėjimus ji pasiekė po to, kai dėl sunkios ligos iš naujo turėjo mokytis pasitikėti savo kūnu. Būdama 36-erių moteris susirgo arachnoiditu, pusę metų praleido ligoninėje, o kairioji kūno pusė buvo paralyžiuota ir sutriko pusiausvyra. Tuo metu namuose jos laukė vyras bei dvi mažos dukros. Vėliau sportas tapo svarbia sveikimo dalimi, o Aldona pasiekė aukščiausią paralimpinio sporto lygį – tapo dukart paralimpine čempione.
Šeima tapo pagrindine priežastimi nepasiduoti
Su sportu Aldona susidūrė dar vaikystėje. Aktyvią mergaitę pastebėję mokytojai nukreipė ją į sporto mokyklą. Vėliau ji pasirinko lengvąją atletiką, studijavo tuometiniame Kūno kultūros institute ir tapo trenere. Sukūrusi šeimą Aldona augino dvi dukras, o po dešimties metų trenerės darbo perėjo į mokyklą, kad galėtų daugiau laiko praleisti su vaikais. Tačiau būtent pirmaisiais darbo mokykloje metais jos gyvenimą netikėtai sukrėtė liga.
Po pusmečio ligoninėje grįžusi namo Aldona sunkiai išlaikė pusiausvyrą ir ilgą laiką negalėjo vaikščioti be pagalbos. Sveikatos pokyčiai buvo matomi ir veide, todėl sunkumų netrūko ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jai buvo 36 metai, o dukroms – ketveri ir dešimt. Moteris sako, kad būtent šeima padėjo kasdien ieškoti jėgų stengtis.
Aldona pasakoja norėjusi užauginti dukras ir išsaugoti gerą šeimos gyvenimą. Dėl vaikų, vyro ir artimųjų atsirado motyvacija judėti bei stiprėti. Pusiausvyra buvo labai sutrikusi: tamsoje ji apskritai negalėdavo eiti, o vaikštant mėtydavo į šonus. Kiekvieną dieną atliekamos specialios mankštos palaipsniui davė rezultatų.
Kasdienybė mokykloje taip pat prisidėjo prie sveikimo. Aldona mokiniams rodydavo pratimus, kartu su jais judėdavo ir vesdavo mankštas. Taip jos kūnas pamažu stiprėjo, o pusiausvyra gerėjo. Vyras pirmąjį pusmetį vežiodavo ją į treniruotes, o kiti artimieji perimdavo dalį buities darbų. Tai leido daugiau dėmesio skirti sveikatai ir sportui.
Vienas pasiūlymas pakeitė jos gyvenimo kryptį
Po ligos pati Aldona apie profesionalų sportą nebūtų pagalvojusi. Sugrįžti į sporto pasaulį jai pasiūlė pažįstamas treneris, prisiminęs ją iš ankstesnių varžybų. Jis pakvietė išbandyti treniruotes kartu su negalią turinčiais sportininkais. Tuo metu Aldona dar mažai žinojo apie galimybes, kurias turi žmonės su panašiais sveikatos sutrikimais.
Trenerio paskatinimas jai atvėrė visiškai naują pasaulį. Iš pradžių pagrindinis tikslas buvo pasveikti, nes moteris pati negalėjo normaliai vaikščioti. Tačiau palaipsniui didinant fizinį krūvį sveikata gerėjo, o kartu atsirado galimybė siekti aukštų rezultatų sporte.
Profesionalus sportas pareikalavo ne vienerių metų treniruočių ir nuolatinio derinimosi prie šeimos gyvenimo. Ypač svarbus Aldonai buvo vyro, taip pat dirbusio treneriu, palaikymas. Jis suprato, kad rezultatai nepasiekiami per kelias savaites, todėl abu kartu planuodavo laiką ir pareigų pasiskirstymą. Prieš dvejus metus vyro netekusi Aldona jų bendrą kelią prisimena su dėkingumu.
Vyras ją nuolat drąsindavo ir kartodavo, kad ji yra stipri bei gali pasiekti savo tikslą. Pasak Aldonos, tokie žodžiai suteikdavo papildomų jėgų. Abu kartu spręsdavo, kam konkrečiu metu reikia skirti daugiau dėmesio, todėl savo porą ji apibūdina kaip tandemą.
Svarbaus palaikymo Aldona sulaukė ir darbe. Nors ligoninėje praleido pusę metų, jos darbo vieta buvo išsaugota: kolega perėmė pamokas, o vadovas vėliau sudarydavo galimybę išvykti į varžybas. Moteriai tai buvo ne vien formalus leidimas. Ji jautė atsakomybę grįžti ir pateisinti pasitikėjimą. Ilgainiui šis palaikymas kartu su jos pastangomis virto pasaulio bei paralimpinių žaidynių medaliais.
Pagalbos prašyti išmoko tik palaipsniui
Aldona sako visada buvusi linkusi viską atlikti pati. Net tuomet, kai dėl sveikatos kai kurios užduotys tapo sudėtingesnės, kreiptis pagalbos jai buvo neįprasta. Dukros ne kartą primindavo mamai, kad paprašyti kito žmogaus pagalbos nėra silpnumo požymis.
Ilgainiui Aldona suprato, kad pagalbos galima prašyti tada, kai jos iš tiesų reikia. Jai svarbu žinoti, jog šalia yra nuoširdžiai pasirengusių padėti žmonių.
Tokių žmonių ji turi ir sporto bendruomenėje. Draugės padeda parvežti sunkesnius daiktus, nuperka reikalingų prekių ar užneša pirkinius. Aldonos teigimu, tokia pagalba ne atima savarankiškumą, o leidžia ilgiau išlikti aktyviai.
Moteris mano, kad bendruomenė daugeliui negalią turinčių žmonių padeda įveikti vienatvę. Sporto aplinkoje susitinka įvairaus amžiaus žmonės, užsimezga draugystės, atsiranda bendrų veiklų, kelionių ir daugiau pasitikėjimo savimi. Aldona yra mačiusi atvejų, kai sportuojant žmonės taip sustiprėjo fiziškai, kad galėjo savarankiškiau pasirūpinti kasdieniais reikalais.
Didžiausias apdovanojimas jai – šeimos pagarba
Aldoną lydėjo ir išskirtiniai sporto pasiekimai. 1996 metais Atlantos paralimpinėse žaidynėse ji laimėjo aukso medalį šuolio į tolį rungtyje. 2004-aisiais Atėnuose Aldona tapo paralimpine rutulio stūmimo čempione, o 2008 metų Pekino žaidynėse iškovojo sidabrą. Jos kolekcijoje taip pat yra pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimų.
Vis dėlto, paklausta, kas jai svarbiau už sporto trofėjus, Aldona pirmiausia kalba apie šeimą. Jai reikšminga, kad dukros mato ir vertina pastangas, kurias mama dėjo siekdama išsaugoti įprastą šeimos gyvenimą.
Aldona sako labiau už medalius vertinanti šeimos ir vaikų pagarbą. Dukros jai dėkoja už tai, kad sunkiu metu ji nenuleido rankų ir stengėsi, jog namuose viskas būtų gerai. Šiandien moteris vaikšto, mėgaujasi gyvenimu ir pastebi visuomenėje vykstantį teigiamą pokytį. Ji džiaugiasi ir tokiomis iniciatyvomis kaip „Camelia“ projektai, kuriuose kalbama apie negalią turinčių žmonių sportą, galimybes bei pasiekimus.
Judėjimas jos gyvenime svarbus ir dabar. 72-ejų Aldona kiekvieną rytą pradeda mankšta. Kadangi dukros gyvena atskirai, ji nori kuo ilgiau išlikti savarankiška. Mankšta padeda rūpintis kūnu, tačiau kartu Aldona siekia parodyti kitiems, kad pradėti galima nuo nedidelių žingsnių.
Šią mintį ji perduoda ir kitiems negalią turintiems žmonėms. Pastebėjusi žmogų, kuriam sportas galėtų būti naudingas, Aldona jį užkalbina ir papasakoja apie galimas veiklas. Vieną savo mokinį, kuris tuo metu mokėsi šeštoje klasėje, ji pati pakvietė sportuoti. Šiandien jis yra suaugęs, sukūręs šeimą ir dalyvauja tarptautinėse varžybose.
A. Grigaliūnienė pabrėžia, kad kiekvienas gali pasirinkti veiklą pagal savo jėgas ir galimybes. Jos manymu, svarbiausia pradėti nuo mažų žingsnių, judėti pirmyn palaipsniui ir siekti savo svajonės.
