Mokslas jau seniai patvirtino, kad dailės terapija gali padėti išgyvenant artimo žmogaus netektį. Tačiau būsima psichoterapeutė Renata Tamošiūnaitė nusprendė suburti ir tuos, kurie gedėjo praradę mylimus augintinius. Panevėžyje vykusiame užsiėmime dalyviai popieriuje išreiškė skausmą dėl šuniukų, kačiukų, triušiukų ir net varnos.
Augintinio netektį išgyvenę žmonės skausmą perteikė spalvomis
Panevėžietės Džiugintos namuose beveik dvejų metų kalytė Diva atsirado praėjus maždaug dviem mėnesiams po triušiuko Popsytės mirties. Moteris telefone vis dar saugo mylėto augintinio nuotraukas.
Džiuginta pasakojo, kad laisvai vaikščiojusi triušytė pasitikdavo ją grįžtančią iš darbo, tačiau kartu pridarydavo ir išdaigų. Vieną dieną po darbo grįžusi moteris Popsytę rado sustingusią.
Netektis Džiugintai buvo tokia sunki, kad savaitę ji vartojo raminamuosius. Moteris sakė jautėsi praradusi tikrą šeimos narį.
Panevėžietė Rima vis dar prisimena katytę, su kuria kartu pragyveno 15 metų ir kurios neteko beveik prieš dvejus metus. Pasak jos, augintinio mirtį sunkiai išgyveno ir anūkai, ir sūnus.
Rima kartu su dar keliolika moterų skausmą bandė išreikšti teptuku. Daiva tikino, kad piešimas padeda nukreipti mintis, o užsiėmime susitikę bendraminčiai taip pat suteikia palaikymą.
Virginija savo piešinyje pavaizdavo į dausas iškeliaujantį liūdną šunelį Norą. Moteris prisipažino dėl augintinio verkusi visą savaitę.
Į užsiėmimą atėjo ir kitų netekčių paliesti žmonės
Užsiėmimas pirmiausia buvo skirtas augintinių netektį išgyvenantiems žmonėms. Jį surengė pati su savo augintinio praradimu susidūrusi būsima psichoterapeutė R. Tamošiūnaitė.
Ji sakė, kad susitaikymas su netektimi užtruko, o aplinkinių nesupratimas, esą tai „tik katinas“, situaciją dar labiau apsunkino.
Į susitikimą atėjusi Adelė prisiminė prieš kelis dešimtmečius tragiškai žuvusią dukrą. Moteris pasakojo tuo metu laikinai praradusi kalbą, o šįkart piešinyje pavaizdavo save sėdinčią ir galvojančią apie dukrą. Adelė pripažino vis dar ieškanti būdų sumažinti skausmą, todėl nusprendė išbandyti ir šį užsiėmimą.
Teptuko ėmėsi ir Vanda, gedinti mirusio sutuoktinio. Ji sakė norinti kažką pakeisti, nusiraminti ir į savo gyvenimą įsileisti daugiau šviesių spalvų.
Augintinio netektį išgyvena ir varnos šeimininkė
R. Tamošiūnaitės teigimu, dailės terapija gali sumažinti emocinius sunkumus ir stiprinti psichikos sveikatą. Liejant spalvas, žmogus atpalaiduoja mintis ir leidžia joms atsitraukti nuo skausmingų išgyvenimų.
Ona pasakojo netekusi varnos, kuri, jos žodžiais, buvo labai protinga – net protingesnė už ją pačią. Nors moteris apie sparnuotą augintinę kalbėjo su humoru, ji prisipažino jos pasiilgusi.
Varnas dažnai tupėdavo medyje ir laukdavo, kol atsidarys durys. Tai reikšdavo, kad Ona eis pas šuniuką ir atneš maisto.
Pasak R. Tamošiūnaitės, žmonės prisiriša prie įvairiausių gyvūnų: užsiėmimo dalyviai gedėjo kačiukų, šuniukų, triušiukų, degu, ežiuko, o šįkart – ir varnos. Specialistė pabrėžė, kad augintinio svarba priklauso nuo žmogaus ryšio su juo.
Ji ragino nebijoti ieškoti pagalbos, jei jos prireikia išgyvenant ne tik artimo žmogaus, bet ir augintinio netektį.
