Dažnai sakoma, kad prieš mirtį žmogus mintyse iš naujo išgyvena visą savo gyvenimą. Tačiau gyvenimo pabaigos priežiūros specialistė Catherine Duncan atskleidė, apie ką žmonės dažniausiai kalba paskutinėmis savo dienomis.
Dvasine konsultante dirbanti moteris buvo šalia tūkstančių žmonių jų gyvenimo pabaigoje, skelbė unilad.com. Savo „TikTok“ paskyroje ji pasidalijo septyniomis dažniausiai girdėtomis frazėmis.
Žodžiai, lydintys gyvenimo pabaigą
Catherine teigimu, skirtingų žmonių paskutiniuose žodžiuose dažnai kartojasi ta pati tema – artimieji, laukiantys anapus, prasidedanti kelionė ir regimas grožis, kurio šalia esantys žmonės nemato.
Specialistė mirtį apibūdino ne kaip galutinę pabaigą, o kaip perėjimą į kitą būties būseną. Jos vaizdo įrašas sulaukė daugiau nei 37 tūkst. patiktukų.
Viena iš frazių, kurią ji girdėjo, buvo: „Čia mano mama. Ji visą rytą sėdi štai ten“. Catherine pasakojo, kad daugelis žmonių prieš mirtį teigia matantys jau mirusius artimuosius. Anot jos, tokie regėjimai dažniausiai nekelia siaubo – jie suteikia ramybės ir paguodos.
Taip pat pasitaikydavo žodžiai: „Turiu susirasti batus, aš išvykstu į kelionę“. Specialistės patirtis rodo, kad mirštantys žmonės savo būseną neretai suvokia kaip išvykimą, o ne gyvenimo pabaigą.
Kiti žmonės sakydavo: „Kaip čia gražu. Ar tu tai matai?“ Catherine pabrėžė, kad pati nematė to, ką regėjo šie žmonės, tačiau jų veiduose pastebėdavo ypatingą emociją.
„Aš to negalėjau matyti. Tačiau mačiau jų veidus. Ir to pakako“, – teigė ji.
Dar viena specialistės ne kartą girdėta frazė buvo: „Nesijaudink, aš toli nekeliauju“. Jos manymu, šie žodžiai taip pat atspindi žmogaus suvokimą, kad mirtis yra išvykimas, o ne galutinis taškas.
Žmonės kartais sakydavo ir: „Jie manęs laukia, dabar jau viskas gerai“. Catherine pastebėjo, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis baimė neretai ima slūgti. Pasipriešinimą pamažu pakeičia susitaikymas ir laukimas, o kai kurie žmonės, regis, tikisi dar kartą išvysti artimuosius.
Tarp dažniausių žodžių specialistė išskyrė ir „Girdžiu muziką“. Anot jos, artėjant gyvenimo pabaigai žmonės kartais pasakoja girdintys muziką, kurios aplinkiniai negirdi.
Septintoji frazė skambėjo taip: „Tėtis sako, kad jau laikas“. Catherine aiškino, kad prieš mirtį žmonės ne tik gali matyti mirusius artimuosius, bet ir girdėti jų siunčiamas žinutes.
