Antradienį minimas kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus 100-asis gimtadienis. Ta proga Vilniuje ir Kaune rengiama tarptautinė konferencija, iškilminga šventė, muzikinis sveikinimas ir kitos iniciatyvos.
Ryte Vilniaus rotušėje prasidės Vilniaus universiteto ir sostinės savivaldybės organizuojama konferencija. Joje bus nagrinėjamas V. Adamkaus politinis ir visuomeninis palikimas, jo indėlis stiprinant Lietuvos ryšius su kitomis valstybėmis ir šalies vietą Europoje.
Konferencijoje dalyvaus buvę Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir Viktoras Juščenka, Lietuvos bei užsienio politikos, diplomatijos ir akademinės bendruomenės atstovai. Pranešimą skaitys profesorė Irena Vaišvilaitė, taip pat vyks diskusijos apie prezidentų diplomatiją, naujosios Europos kūrimą ir V. Adamkaus prezidentavimo metus.
Kaune popiet Studentų skvere, šalia Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus, bus surengtas muzikinis sveikinimas. Jo metu skambės Emeriko Gailevičiaus „Prezidento maršas“.
Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inicijuotą kūrinį atliks Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, diriguojamas Giedriaus Vaznio, ir ansamblio „Ainiai“ solistas Vygantas Bemovas.
Vakare Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje vyks iškilmingas prezidento šimtmečio minėjimas. Prie renginių prisidės ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka: jos didžiajame ekrane bus rodomos V. Adamkaus gyvenimo bei veiklos nuotraukos, o pastato kolonos nušvis Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
Prezidentas, padėjęs Lietuvai įsitvirtinti Vakaruose
Šimtmetį minintį V. Adamkų kartu dirbę politikai apibūdina kaip vakarietiškos politinės kultūros atstovą, prisidėjusį prie Lietuvos kelio į Europos Sąjungą (ES) ir NATO.
Artimi bičiuliai pabrėžia jo ir prieš kelerius metus mirusios žmonos Almos paprastumą, nuoširdumą bei gebėjimą išlaikyti artimus ryšius. Operos solistė ir Adamkų bičiulė Birutė Vizgirdienė BNS sakė, kad jie niekada nesielgė taip, tarsi būtų kuo nors ypatingi, ir išliko labai žmogiški.
1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, V. Adamkus pasitraukė į Vokietiją. Po penkerių metų jis išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur įgijo statybos inžinieriaus specialybę, užėmė aukštas pareigas federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijai, o 1998 metais pats buvo išrinktas šalies vadovu.
Pirmosios jo kadencijos metu Lietuva baigė derybas dėl narystės ES ir gavo kvietimą prisijungti prie NATO. 2004 metais šalis tapo abiejų organizacijų nare.
„Buvo pats reikalingiausias“
Kultūrologas Darius Kuolys, pirmąją V. Adamkaus kadenciją dirbęs prezidento patarėju, teigia, kad šalies vadovas įgyvendino vieną svarbiausių politinių tikslų – padėjo Lietuvai įsitvirtinti Vakarų organizacijose.
Anot jo, dar 1998 metų vasarį, per inauguraciją, V. Adamkus Seime ir Katedros aikštėje paskelbė sieksiantis per savo kadenciją atvesti Lietuvą į ES ir NATO. Nors Vakarų sostinėse dėl šio plano būta abejonių, prezidentui pavyko sutelkti skirtingas politines jėgas ir užsienio partnerius.
D. Kuolio vertinimu, Lietuvos sugrįžimas į Vakarus tapo reikšmingu istoriniu lūžiu. Prezidentas taip pat suprato, kad narystei Vakarų organizacijose reikalingi vidiniai pokyčiai: politinis susitarimas, reformos ir kova su korupcija.
Buvęs premjeras Gediminas Vagnorius sako, kad 2000-ųjų išvakarėse V. Adamkaus politinė figūra neseniai nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai buvo ypač reikalinga. Jo teigimu, prezidentas užtikrino stiprų JAV administracijos palaikymą, nes buvo laikomas vakarietiškas tradicijas ir mentalitetą vertinančiu žmogumi.
G. Vagnorius taip pat išskiria V. Adamkaus ryšius su NATO valstybėmis ir autoritetą. Jo nuomone, prezidentą galima laikyti vienijančiu šalies vadovu, kurio veikla galėtų būti pavyzdys būsimiems prezidentams.
Seimo narys Artūras Zuokas teigia, kad V. Adamkus Lietuvos politikoje įtvirtino kitokį valdžios požiūrį į žmones. Su prezidentu jis susipažino 1993-iaisiais, kai šis vadovavo S. Lozoraičio rinkimų kampanijai. Po kelerių metų A. Zuokas pats prisidėjo telkiant žmones, raginusius V. Adamkų dalyvauti prezidento rinkimuose.
A. Zuoko teigimu, V. Adamkus buvo vakarietiškas prezidentas posovietinėje Lietuvoje, o jo kryptis sutapo su bendru politinių partijų siekiu tapti ES ir NATO nare.
Vis dėlto buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, 1998 metų rinkimuose pralaimėjęs V. Adamkui, pabrėžia, kad Lietuvos integracija į Vakarų organizacijas buvo bendras visų tuo metu veikusių politikų darbas.
Politika, paremta pagarba ir dialogu
D. Kuolys V. Adamkų vadina kultūriniu liberalu, kurio politines pažiūras veikė išeivijos intelektualų judėjimas „Santara-Šviesa“. Šis judėjimas, pasak kultūrologo, rėmėsi moralės, humaniškumo, pagarbos žmogui, susitarimo ir dialogo principais.
D. Kuolio vertinimu, V. Adamkus savo veikla rodė, kad politinėse kovose įmanoma išlaikyti pagarbą oponentui. A. Zuokas sako, jog iš JAV į Lietuvos politinį gyvenimą sugrįžęs V. Adamkus įnešė objektyvesnio požiūrio ir tapo visuomenę vienijančiu prezidentu.
G. Vagnorius taip pat atkreipia dėmesį į V. Adamkaus pagarbą kitų institucijų įgaliojimams. Jo teigimu, prezidentas nesiekė vadovauti Vyriausybės darbui, o pagrindinį dėmesį sutelkė į užsienio politiką, kurią vykdė sėkmingai.
Politinis konfliktas neužkirto kelio asmeniniams ryšiams
A. Paulauskas V. Adamkų prisimena kaip garbingą rinkimų oponentą. Pasak jo, 1997–1998 metų kampanijoje V. Adamkus nenaudojo vadinamųjų juodųjų technologijų, asmeniškai neįžeidinėjo konkurentų ir pristatinėjo savo programą bei nuostatas.
Vėliau, A. Paulauskui tapus Seimo pirmininku, jų santykiai tapo artimesni ir abu politikai kartu sprendė valstybės reikalus. Buvęs Seimo pirmininkas V. Adamkų apibūdina kaip komandos žmogų, kuriam buvo svarbus bendras tikslas, o ne asmeninis išskirtinumas.
G. Vagnorių ir V. Adamkų siejo ne tik bendras darbas, bet ir 1999 metų politinė krizė. Balandžio 19 dieną V. Adamkus pareiškė nepasitikėjimą aštuntosios Vyriausybės premjeru G. Vagnoriumi. Tai įvyko po to, kai premjeras, pasak šaltinio, „praktiškai uždraudė“ muitinės vadovui Stasiui Stažiui atvykti į pasitarimą su prezidentu.
V. Adamkus tokį elgesį siejo su sovietinės nomenklatūros palikimu ir kaltino premjerą siekiu kurti „paklusnių pavaldinių visuomenę“. Balandžio 30 dieną G. Vagnorius atsistatydino.
Praėjus beveik trims dešimtmečiams buvęs premjeras sako nemanantis, kad nepasitikėjimą juo inicijavo pats V. Adamkus. G. Vagnoriaus teigimu, įtakos tam turėjo nesutarimai su tuometiniu Seimo pirmininku profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Jis taip pat nurodo, kad V. Adamkus esą priešinosi pakartotinei nepasitikėjimo iniciatyvai, o galiausiai pats G. Vagnorius nusprendė trauktis, nes valdančiojoje koalicijoje nebuvo sutarimo su partijų lyderiais.
Nepaisant šio konflikto, G. Vagnorius teigia išsaugojęs gerus asmeninius santykius su V. Adamkumi. Kol leido prezidento sveikata, jie susitikdavo renginiuose ir privačiose vakarienėse. Buvęs premjeras mano, kad iš pradžių visuomenei mažiau žinomas politikas ilgainiui tapo istorine politine asmenybe.
„Su V. Adamkumi susipykti – neįmanoma“
Artimas V. Adamkaus draugas R. Mieželis pasakoja su būsimuoju prezidentu susipažinęs po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Vėliau abu išvyko į JAV, kur jų draugystė dar labiau sustiprėjo.
V. Adamkus studijavo statybos inžineriją Ilinojaus technologijos universitete, o R. Mieželis – verslo administravimą Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje. Jų šeimos artimai bendravo, abu įsitraukė į lietuviškas iniciatyvas.
R. Mieželis buvusį prezidentą vadina fantastišku žmogumi ir sako, kad per visą jų draugystę nebuvo nė vieno atvejo, kai jie būtų susipykę ar vienas prieš kitą pakėlę balsą. Pirmąją V. Adamkaus kadenciją jo vyriausiuoju patarėju dirbęs R. Mieželis pabrėžia, kad su prezidentu buvo lengva ne tik draugauti, bet ir dirbti.
Jis prisimena, kad tuo metu daug dėmesio skirta Lietuvos narystei NATO ir ES.
B. Vizgirdienė su būsimuoju prezidentu susipažino prieš šešis dešimtmečius Los Andžele. Pasak jos, taip užsimezgė artimi Adamkų ir Vizgirdų šeimų ryšiai. Ji mano, kad V. Adamkus, būdamas prezidentu, padėjo Lietuvai tapti labiau matomai pasaulyje ir „atidaryti duris“ į tarptautinę erdvę.
Ji taip pat prisimena, kad tapęs prezidentu V. Adamkus ragino bičiulius grįžti į Lietuvą ir padėti nepriklausomybę atkūrusiai valstybei atsistoti ant kojų.
Cepelinai, vynas ir pokalbiai apie šalies ateitį
A. Zuokas prisimena ne tik politinį V. Adamkaus darbą, bet ir jo paprastumą, žaismingumą bei humoro jausmą. V. Adamkus su žmona yra A. Zuoko sūnaus krikštatėviai. Politikas pasakoja, kad tokį sprendimą paskatino žinojimas, jog paties V. Adamkaus krikštatėvis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.
A. Zuokas taip pat prisimena V. Adamkaus mėgstamą gėrimą – viskio, sauso martinio ir alyvuogės kokteilį. Prezidentas svečiams pasiūlydavo ir vyno, tačiau, pasak politiko, alkoholiu nepiktnaudžiaudavo.
R. Mieželis pasakoja, kad anksčiau su V. Adamkumi dažnai susitikdavo jo bute Vilniaus Stiklių gatvėje. Abu bičiuliai mėgsta cepelinus ir raudonąjį vyną.
Dėl sveikatos problemų pastaruoju metu jie bendrauja telefonu, tačiau net ir po daugelio dešimtmečių pokalbiuose tebėra svarbiausios Lietuvos politinės aktualijos ir šalies ateitis. R. Mieželis pabrėžia, kad Lietuva V. Adamkui rūpėjo visą gyvenimą, rūpi dabar ir rūpės ateityje.
