Apie „Vilniaus brigadą“ buvo rašyta ne kartą, tačiau sostinėje tuo pat metu veikė ir kita, dar žiauresnė nusikaltėlių grupuotė. Jos nariai Vilniuje bei aplinkiniuose rajonuose nužudė 13 žmonių – bent tiek nusikaltimų teismas pripažino įrodytais.
Gaujai vadovavo ir ją įkūrė buvęs kiemsargis Valerijus Januškevičius. Apie grupuotės veiklą rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2003 metų archyvuose. V. Januškevičius nusikaltimus darė dėl pinigų: žudė, sprogdino, plėšė savo pasirinktas aukas ir vykdė užsakovų nurodymus. Už atlygį jis sutikdavo susidoroti ir su konkuruojančiais nusikaltėlių autoritetais bei verslininkais.
Gauja veikė nuo 1992 iki 1998 metų. Pareigūnams ilgai nepavyko jos sučiupti, nes nusikaltėliai veikė itin atsargiai. Apie juos žinojo tik keli tarpininkai, perduodavę užsakymus ir nurodydavę, kaip rasti banditus. Nusikaltėliai kruopščiai planuodavo kiekvieną žmogžudystę, o panaudoję ginklą pakeisdavo jo vamzdį arba patį ginklą. Dėl to tyrėjai iš pradžių manė, kad skirtingus nusikaltimus įvykdė skirtingi asmenys.
Vis dėlto ilgas ir kruopštus tyrimas atskleidė brutalią gaujos veiklą. Viena svarbiausių jos aukų slėpimo vietų tapo Valakampių miškas.
Pirmoji auka – taksistas
Pirmąją žmogžudystę V. Januškevičius įvykdė prieš 50 metų, 1972-aisiais. Kartu su draugu jis nusprendė taksi grįžti namo, nors neturėjo pinigų už kelionę. V. Januškevičius nutarė taksistą nušauti.
Jaunuolis neįvertino, kad taksistas buvo susijęs su pareigūnais. Vyras dirbo tuometinėje KGB, o po darbo savo automobiliu vežiodavo keleivius, taip papildomai užsidirbdamas. Po žmogžudystės V. Januškevičių greitai sulaikė policija, o teismas jam skyrė aštuonerius metus nelaisvės.
Būtent kalėjime jis susipažino su V. Rafijenkovu. Išėję į laisvę vyrai nusprendė veikti kartu.
1992 metų gegužę jie užpuolė taksistą, jo kūną nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė, o automobilį sudegino. Aukos palaikai buvo rasti tik po šešerių metų.
Už nužudytą darbuotoją gavo vos 1 000 litų
Prasidėjus masiniam valiutos keityklų steigimui, V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas nusprendė, kad jų plėšimas gali būti pelningas užsiėmimas.
1994 metais jie nusitaikė į Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, parduotuvėje „Arsol“ veikusią valiutos keityklą. Maždaug tris mėnesius nusikaltėliai stebėjo, kada čia būna daugiausia žmonių, o kada patalpose lieka vos keli asmenys.
Birželio 1-ąją, darbuotojams besiruošiant pietų pertraukai, kaukėmis ir tamsiais akiniais prisidengę vyrai įsiveržė į keityklą. Vienas buvo ginkluotas pistoletu, kitas – automatu „Agram“. Darbuotojas Dmitrijus T. nepakluso reikalavimui atiduoti pinigus ir griebėsi ginklo, tačiau užpuolikai sureagavo greičiau. Nušovę vyrą, jie pagrobė tik 1 000 litų ir pabėgo.
Karatisto pasipriešinimas užpuolikams
Po šio apiplėšimo banditai nusitaikė į Gariūnų turgų. Susitikęs su buvusiais kalėjimo draugais Genadijumi Bazurinu ir Janu Matulevičiumi, V. Januškevičius sužinojo, kad turgų kontroliuoja „Zeliono“ grupuotė. Jos vadovas A. Tomilinas buvo nužudytas 1992 metų rugsėjo 9 dieną, o vėliau vadovavimą perėmė Olegas Lysenkovas-Lysas.
G. Bazurinas ir J. Matulevičius priklausė šiai gaujai, todėl žinojo, kuriose keityklose laikoma daugiausia pinigų. J. Matulevičius pasiūlė apiplėšti savo giminaitį Adolfą Kelbovskį, 1978–1993 metais dirbusį Vilniaus 1-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos jaunesniuoju inspektoriumi. Tačiau jis nepasakė, kad keityklos savininkas anksčiau aktyviai praktikavo karatė.
Žinodami, kad valiutos keitėjai didžiausias pinigų sumas vežasi antradieniais, nusikaltėliai tą dieną ir surengė išpuolį. Jie užpuolė A. Kelbovskį netoli jo namų, tačiau vyras pasipriešino. Tik peršovus jam dubenį, auka buvo priversta atiduoti 150 milijonų rublių. Per susirėmimą buvo sužalotas ir V. Januškevičiaus pilvas. Bijodamas kreiptis į medikus, gyvybei pavojingą žaizdą jis gydėsi pats.
Gariūnuose nužudyta turgaus vedėja
1995 metų kovo 15-ąją banditai nušovė Gariūnų turgaus vedėją. Jai nepadėjo nei apsaugą užtikrinęs policininkas, nei netrukus susirinkusi minia. V. Januškevičius aplinkiniams pagrasino nušausiąs kiekvieną, kuris artinsis prie jo senų žigulių.
Po šios žmogžudystės Gariūnų valiutos keityklų darbuotojai išsigando ir kreipėsi į turgų kontroliavusį O. Lysenkovą-Lysą, prašydami išsiaiškinti užpuolikus. Nusikaltėlių ieškojo ir A. Kelbovskis. Be to, plėšikai buvo apvogę jo butą ir pagrobę apie 10 000 JAV dolerių.
Vietoj pinigų – vaizdajuostės ir blynai
Vėliau gauja nusitaikė į Sergejų K., gyvenusį Vilniuje, Gelvonų gatvėje. Nusikaltėliai išsiaiškino, kad 1997 metų kovo 4-ąją jis į darbą vešis didelę pinigų sumą. Vyrą užpuolę ir nušovę, banditai liko apstulbę: vietoj tikėtųsi didelių kupiūrų jie rado tik tris vaizdajuostes ir dvidešimt blynų, vežamų pažįstamiems į darbą.
V. Januškevičius taip pat išgirdo, kad A. Kelbovskis pats aiškinasi, kas jį užpuolė. Todėl buvo nuspręsta buvusį policininką nužudyti. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas jį užpuolė anksti ryte antrojo aukšto laiptinėje. A. Kelbovskis dar nespėjo užrakinti buto durų, kai pasirodė banditai, tačiau vyras išsitraukė ginklą ir iššovė. Šūvis buvo netaiklus, o V. Januškevičius į auką paleido penkis šūvius. Kulkos sužeidė galvą ir širdį, vyras mirė vietoje.
Po A. Kelbovskio nužudymo Gariūnų valiutos keityklos kurį laiką neveikė. Vėliau vienoje jų pradėjo dirbti trakiškis Sergejus Ogurcovas. Darbas jam kainavo gyvybę: V. Januškevičius jį nužudė, pagrobė 4 500 JAV dolerių ir dar sugrįžo patikrinti, ar auka tikrai mirusi.
Likimas buvo palankesnis Dvarčionyse, Vilniaus rajone, gyvenusiam Aidui U. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas buvo nusprendę jį nužudyti, sekė vyrą ir laukė miškelyje. Tačiau A. U. atsitiktinai pavyko pabėgti. Įtūžęs V. Januškevičius iššovė visą savadarbio automato apkabą.
Vėliau banditai užpuolė AB „Oazė“ inkasatorius. Jie pagrobė 57 000 litų ir peršovė du darbuotojus. Vienas iš jų, 52 metų Rimas G., mirė. Po tragedijos „Akistatos“ korespondentė kalbėjosi su jo žmona Danguole. Moteris sakė negalėjusi patikėti, kad vyras taip beprasmiškai žuvo jau atkūrus nepriklausomybę. Tragiškomis sausio dienomis Rimas G. buvo tarp Parlamento gynėjų ir tuomet nenukentėjo.
Gaujai kliudė net artimi pažįstami
V. Rafijenkovas ir sostinėje gyvenęs Vladimiras Kravcovas buvo vedę seseris. 1994 metais V. Kravcovas buvo stipriai degradavęs ir kentėjo nuo alkoholizmo, o jo žmona gyveno su iš įkalinimo įstaigos ką tik išėjusiu Vladimiru Tarasenkovu. Tuomet nuspręsta nepageidaujamą alkoholiką nužudyti.
Šio nusikaltimo ėmėsi V. Rafijenkovas. Jis svainį iš pradžių pasmaugė, vėliau subadė peiliu, nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė iš anksto paruoštoje duobėje.
Į tą pačią duobę buvo įmestas ir grupuotės „torpeda“ Vladimiras Piliušenka. Už sėkmingai įvykdytą kruviną operaciją jis gaudavo apie 100 JAV dolerių, tačiau nusprendė pagąsdinti savo „šefus“.
Nors suprato, kad rizikuoja, V. Piliušenka V. Januškevičiui pareiškė pranešiąs „reikalingiems žmonėms“, kas susidorojo su valiutos keityklos savininku. V. Januškevičius ir V. Rafijenkovas už tylėjimą jam sumokėjo 500 litų, tačiau tuo metu jau planavo išdaviko ir reketuotojo nužudymą.
V. Piliušenka stengėsi vienas nevaikščioti Vilniaus gatvėmis, bet netrukus buvo užkluptas ir nušautas. Jo kūną nusikaltėliai nuvežė į Valakampių mišką ir užkasė šalia kitų gaujos aukų.
