Lapkričio 11-ąją minima šv. Martyno diena senovės lietuviams buvo kur kas daugiau nei paskutinė rudens šventė. Šis laikas žymėjo perėjimą į priešžiemį, o iš gamtos ženklų žmonės mėgindavo spręsti, kokia bus artėjanti žiema ir orai per Kalėdas.
Naujienų portalas tv3.lt apie šios dienos reikšmę ir senolių pastebėjimus kalbėjosi su etnologu Libertui Klimka.
Nuo Martyno prasidėdavo priešžiemis
L. Klimkos teigimu, laikotarpis nuo šv. Martyno iki šv. Andrejaus dienos, kuri minima lapkričio 30-ąją, seniau vadintas priešžiemiu. Šv. Martyno diena kaimo gyvenime buvo susijusi su įvairiais darbais ir apeigomis, kuriuos nulėmė gamtos ritmas, metų laikų kaita bei kasdieniai žmonių poreikiai.
Iki lapkričio 11-osios valstiečiai privalėdavo sumokėti visas duokles valdovui ir bažnyčiai. Tai buvo paskutinis terminas įvykdyti šioms prievolėms.
Šiuo metu kaimo bendruomenė taip pat išsirinkdavo vyresnįjį – viršaitį arba šaltyšių. Jis spręsdavo gyventojų nesutarimus ir ginčus, taip pat rūpindavosi bendrais kaimo reikalais.
Per Martyną žmonės prisimindavo ir savo skolas. Kadangi pinigai tuomet nebuvo pagrindinė atsiskaitymo priemonė, skolos dažniausiai grąžintos ūkyje užaugintais produktais.
Šią dieną kaimą palikdavo skerdžius
Šv. Martyno diena reikšminga buvo ir todėl, kad tuo metu kaimą palikdavo skerdžius – žmogus, samdytas prižiūrėti piemenukus ir kartu ganyti bendrą kaimo gyvulių bandą.
Paprastai jo darbas trukdavo iki Martyno, o šią dieną su juo būdavo atsiskaitoma už visą sezoną. Už darbą jis gaudavo bulvių, javų, daržovių, lašinių ir kitų maisto produktų, turėjusių padėti išgyventi žiemą.
Kiekvienas šeimininkas prie atlygio prisidėdavo pagal tai, kiek gyvulių laikė bendroje bandoje. Skerdžiais dažniausiai tapdavo vyresni, tačiau dar pakankamai stiprūs ir sveiki žmonės.
Jie ne tik prižiūrėdavo vaikus, bet ir mokydavo juos pažinti gamtą, gyvūnus bei kaimo gyvenimą.
Vaikams prasidėdavo mokslai
Po atsiskaitymo su skerdžiumi, jeigu sniegas dar nebūdavo iškritęs, vaikai gyvulius toliau gindavo į pievas ar pamiškes. Vis dėlto dažniausiai tuo metu jų laukdavo kitas svarbus pokytis – sugrįžimas į mokyklą.
Anot L. Klimkos, seniau vaikams mokslo metų pradžia būdavo ne rugsėjo 1-ąją, o per šv. Martyno dieną. Vasarą mokytojas kai kuriuos jaunesnius vaikus dar pamokydavo, tačiau nuoseklesnis mokymasis prasidėdavo būtent po lapkričio 11-osios.
Vaikai, norėję grįžti į mokyklą, kartais mėgindavo magiškai prisikviesti sniegą. Pamiškėje jie susirasdavo stambesnį beržą ir aplink jį vesdavo baltą ožį. Jei ožio neturėdavo, rinkdavosi ožką, o jos nesant – avį.
Gyvulį aplink beržą reikėdavo apvesti tris kartus, judant ta pačia kryptimi, kuria dangaus skliautu keliauja saulė. Apeigas lydėdavo dainos.
Etnologai mano, kad šiame vaikų žaidime galėjo išlikti labai senų apeigų pėdsakų. Tikėtina, kad anksčiau tai buvo rimtas ganiavos pabaigos ritualas.
Prie beržo vienas vaikas dar sakydavo juokingą „pamokslą“, kuriame pindavo įvairius žodžius, kreipinius ir išgalvotas frazes. Vėliau jis aiškindavo kitiems, kaip reikės elgtis mokykloje, kokias išdaigas galima krėsti, o kurių geriau vengti.
