Artimiausiais metais Saulėje gali pasireikšti keli ypač stiprūs žybsniai, galintys sukelti geomagnetines audras Žemėje. Mokslininkai mano, kad didesnio Saulės aktyvumo laikotarpiai gali būti 2027 ir 2028 metais.
Tokie reiškiniai potencialiai sutrikdytų palydovų veiklą, radijo ryšį ir elektros tinklų darbą. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nėra konkreti katastrofos prognozė – kol kas vertinama tik ekstremalių įvykių tikimybė.
Po 2024 metų rudenį pasiekto Saulės aktyvumo maksimumo bendras aktyvumas pamažu slūgsta. Tačiau tai nereiškia, kad stipriausi dabartinio Saulės ciklo žybsniai jau įvyko.
Lenkijos meteorologijos portalas „TwojaPogoda.pl“ skelbia, kad 2025–2026 metais publikuotuose dviejuose moksliniuose tyrimuose vertinta, kada galėtų kilti ypač galingi Saulės žybsniai ir kokia jų tikimybė. Abiejų darbų autoriai nagrinėjo ankstesnių Saulės aktyvumo ciklų duomenis ir ieškojo laikotarpių, kai ekstremalių žybsnių rizika galėtų padidėti.
Saulės ciklo pabaiga dar nereiškia ramybės
Saulės aktyvumas svyruoja maždaug 11 metų ciklais. Jų metu keičiasi Saulės dėmių skaičius, o kartu – ir žybsnių bei kitų aktyvių reiškinių dažnis.
Dabar vyksta 25-asis Saulės aktyvumo ciklas, kurio maksimumas buvo pasiektas 2024 metais. Paprastai po maksimumo dėmių mažėja, tačiau stiprūs žybsniai vis dar galimi.
Ankstesni stebėjimai rodo, kad mažėjant bendram aktyvumui Saulėje gali susidaryti sudėtingos magnetinės struktūros. Jos pajėgios sukelti labai didelius energijos išsiveržimus.
Šį reiškinį analizavo Baolino Tano vadovaujama mokslininkų grupė. Tyrėjai išnagrinėjo keturių ankstesnių Saulės aktyvumo ciklų duomenis, apimančius laikotarpį nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio. Jie lygino stipriausių žybsnių skaičių bei intensyvumą su ankstesnių Saulės aktyvumo minimumų ypatybėmis.
Remdamiesi nustatytais statistiniais ryšiais, mokslininkai parengė galimų ekstremalių žybsnių prognozę 25-ajam ciklui.
Modelis numato maždaug penkis ekstremalius žybsnius
B. Tano ir jo kolegų skaičiavimu, per visą 25-ąjį Saulės aktyvumo ciklą gali įvykti apie penkis žybsnius, stipresnius nei X10 klasės. Du iš jų galėtų viršyti X14,3 lygį.
Žybsniai klasifikuojami pagal rentgeno spinduliuotės intensyvumą. X klasė žymi pačius galingiausius reiškinius, o skaičius nurodo jų stiprumą. Pavyzdžiui, X10 žybsnis pagal naudojamą skalę yra dešimt kartų intensyvesnis už X1 žybsnį.
Modelis rodo, kad dalis itin stiprių įvykių gali pasireikšti po 2027 metų pavasario. Galingiausias iš prognozuojamų žybsnių, kaip manoma, galėtų įvykti apie 2028 metų gegužę.
Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad šios datos nėra tikslios. Prognozė paremta palyginti nedideliu ankstesnių ciklų skaičiumi, todėl nustatyti dėsningumai ateityje nebūtinai pasikartos.
Kitas tyrimas išskyrė laikotarpį iki 2027 metų rudens
Velasco Herreros vadovaujama komanda taikė kitokį metodą. Tyrėjai išanalizavo beveik 50 metų Saulės rentgeno spinduliuotės stebėjimus ir aptiko du pasikartojančius aktyvumo ritmus – maždaug 1,7 metų bei septynerių metų trukmės.
Mokslininkų vertinimu, šių svyravimų sutapimas gali padidinti ypač stiprių žybsnių tikimybę. Tyrime ekstremalūs reiškiniai vadinami S klasės žybsniais – taip apibūdinami žybsniai, kurių intensyvumas viršija X10. Tai tyrėjų naudojamas terminas, o ne atskira įprastos standartinės klasifikacijos klasė.
Be to, buvo vertinama, kaip Saulės aktyvumas pasiskirsto skirtingose jos paviršiaus srityse. Remdamiesi šiais duomenimis, mokslininkai nustatė du laikotarpius, kai tikimybė gali būti didesnė. Vienas jų jau baigiasi, o kitas, tyrėjų prognoze, tęsis iki 2027 metų rudens.
Taigi abu darbai leidžia manyti, kad ypač stiprūs žybsniai gali pasitaikyti ir jau praėjus Saulės aktyvumo maksimumui.
Ar Saulės audra galėtų Lietuvoje sutrikdyti elektros tiekimą?
Vienas rimčiausių galimų ekstremalių Saulės reiškinių padarinių – elektros tiekimo sutrikimai.
Stiprų Saulės žybsnį kartais lydi vainikinės masės išmetimas, kai į kosmosą išskrieja daug įelektrintų dalelių ir magnetinio lauko struktūrų. Jei ši medžiaga pasiekia Žemę ir tinkamai sąveikauja su planetos magnetiniu lauku, kyla geomagnetinė audra.
Jos metu magnetinio lauko svyravimai gali sukelti elektros sroves ilguose laidininkuose, tarp jų – aukštos įtampos perdavimo linijose. Per itin stiprias audras tokios srovės gali trikdyti tinklų veikimą ir kelti grėsmę transformatoriams.
Vis dėlto galimą pavojų būtina atskirti nuo konkrečios prognozės. Šiuo metu nėra pagrindo teigti, kad 2027 ar 2028 metais Lietuvoje dėl Saulės audros tikrai nutrūks elektros tiekimas.
Net ir labai galingas žybsnis nebūtinai sukels stiprią geomagnetinę audrą. Tam įtakos turi tai, ar išmesta medžiaga bus nukreipta Žemės link ir kokios bus jos magnetinės savybės. Galimi padariniai taip pat priklausys nuo elektros infrastruktūros atsparumo bei taikomų apsaugos priemonių.
Rizika palydovams, navigacijai ir radijo ryšiui
Stiprios Saulės audros gali paveikti ne tik elektros tinklus. Jos taip pat kelia grėsmę palydovams, navigacijos sistemoms ir radijo ryšiui.
Saulės spinduliuotė gali sutrikdyti aukšto dažnio radijo ryšį, o geomagnetinės audros – sumažinti palydovinės navigacijos tikslumą. Tai ypač svarbu aviacijai, jūrų transportui ir kitoms sritims, kur būtinas patikimas ryšys bei tikslus vietos nustatymas.
Įelektrintos dalelės gali paveikti kosmose veikiančių palydovų elektronikos sistemas. Be to, per stiprias geomagnetines audras žemoje Žemės orbitoje gali padidėti atmosferos pasipriešinimas, todėl palydovams tampa sunkiau išlaikyti numatytas orbitas.
Stipri audra Lietuvai gali atnešti ir įspūdingą reginį
Saulės audros ne tik kelia technologinių sutrikimų riziką, bet ir gali sukurti šiaurės pašvaistes.
Geomagnetinių audrų metu įelektrintos dalelės sąveikauja su Žemės atmosferos dujomis, todėl danguje pasirodo spalvingas švytėjimas. Dažniausiai pašvaistės matomos aukštose geografinėse platumose, tačiau stiprios audros metu jų matomumo zona gali slinkti gerokai į pietus – tuomet reiškinį galima stebėti ir Lietuvoje.
Per ypač ekstremalias audras pašvaistės gali pasiekti net neįprastai žemas geografines platumas. Vis dėlto jų matomumui įtakos turi ne vien geomagnetinis aktyvumas, bet ir debesuotumas, paros metas bei šviesos tarša.
Tikslios audros datos mokslininkai numatyti negali
Naujausi tyrimai leidžia išskirti laikotarpius, kai ekstremalių žybsnių tikimybė gali būti didesnė, tačiau konkrečių įvykių prieš metus ar dvejus patikimai numatyti neįmanoma.
Mokslininkai gali stebėti aktyvias Saulės sritis ir vertinti artimiausių dienų žybsnių tikimybę. Jei įvyksta vainikinės masės išmetimas, specializuotos kosminių orų tarnybos gali prognozuoti galimą jo poveikį Žemei.
Tačiau ilgalaikiai statistiniai modeliai negali tiksliai nustatyti būsimos geomagnetinės audros datos, stiprumo ar konkrečių padarinių kurioje nors valstybėje.
Todėl 2027–2028 metai šiuo metu vertintini kaip mokslininkų išskirtas galimai didesnio aktyvumo laikotarpis, o ne patvirtinta artėjančios katastrofos data.
Šaltinis – „TwojaPogoda.pl“, remiantis B. Tano ir Velasco Herreros vadovaujamų mokslininkų tyrimais.
