Latvijoje 66 proc. gyventojų pritartų ginkluotam pasipriešinimui, jei šalis būtų užpulta, tačiau tik 37 proc. teigia patys esantys pasirengę ją ginti. Tokius duomenis penktadienį parlamente pristatė Saeimos analitinė tarnyba.
Tyrėja Inta Krumina nurodė, kad praėjusį rudenį atliktoje apklausoje asmeninį pasirengimą ginti valstybę Latvijoje išreiškė 37 proc. respondentų. Estijoje šis rodiklis siekė 45 proc., Lietuvoje – 52 proc., o Suomijoje – 64 proc.
Latvijoje požiūris į ginkluotą pasipriešinimą buvo palankesnis nei žmonių pasirengimas praktiškai įsitraukti į šalies gynybą. Į klausimą, ar Latvija turėtų ginklu priešintis agresoriui, nesvarbu, kas jis būtų, teigiamai atsakė 66 proc. apklaustųjų. Kitose valstybėse šis skaičius buvo didesnis: Estijoje – 73 proc., Lietuvoje – 74 proc., Suomijoje – 87 proc.
Apklausos ne visada tiksliai parodo elgesį karo metu
I. Krumina pabrėžė, kad apklausose deklaruojamas pasirengimas nebūtinai sutampa su žmonių elgesiu prasidėjus kariniam konfliktui. Prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą apie 45 proc. ukrainiečių sakė esantys pasirengę ginti savo šalį, tačiau po invazijos šis rodiklis išaugo maždaug 31 procentiniu punktu.
Latvijoje požiūris į šalies gynybą skiriasi ir pagal regionus. Mažiausias pasirengimas nustatytas Latgaloje – ten gintis būtų pasirengę 26,5 proc. gyventojų. Šio regiono žmonės taip pat rečiau nei kitur pritaria ginkluotam pasipriešinimui užpuolimo atveju.
Skirtumai išryškėjo ir pagal namuose vartojamą kalbą. Ginklu ginti Latviją pasirengę 36 proc. namuose latviškai kalbančių respondentų ir 14 proc. tų, kurie namuose kalba rusiškai.
Dar 60 proc. apklaustųjų teigė galintys prisidėti prie valstybės gynybos nekariniu būdu – remdami ginkluotąsias pajėgas.
Anot I. Kruminos, pasirengimą ginti šalį lemia ne vienas, o daugybė veiksnių. Tarp jų – amžius, lytis, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, pajamos ir šeiminė padėtis. Reikšmės taip pat turi pasitikėjimas valstybės institucijomis bei ginkluotosiomis pajėgomis, NATO saugumo garantijų vertinimas, kultūrinė ir tautinė tapatybė bei istorinė atmintis.
Tyrimas parodė ir ryšį tarp pasirengimo ginti šalį bei žinių apie visuotinę valstybės gynybą. Labiau pasiryžę ginti Latviją respondentai geriau išmano visuotinės gynybos principus ir žino, kaip elgtis krizės metu.
I. Krumina teigė, kad viena pagrindinių šio tyrimo ir kitų šalių patirties išvadų yra ta, jog visuomenės pasiryžimas ginti valstybę nesusiformuoja staiga. Jį reikia nuosekliai ir sistemingai ugdyti ilgą laiką, dar iki atsirandant grėsmei saugumui.
