Dalis Lietuvos gyventojų vis dar įsitikinę, kad palaidoti žmogų galima tik dalyvaujant kunigui ar atliekant religines apeigas. Tačiau tai nėra teisinė prievolė. Lietuvos įstatymai nenustato konkrečios religinės laidojimo tvarkos, todėl atsisveikinimo būdą gali pasirinkti mirusiojo artimieji, atsižvelgdami į jo valią ir įsitikinimus.
Laidotuvių organizavimo specialistai pastebi, kad vis daugiau šeimų stengiasi atsisveikinti taip, kaip būtų norėjęs pats mirusysis.
Kunigas laidotuvėse nėra privalomas
Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas nustato palaikų laidojimo sąlygas ir procedūras, tačiau nereikalauja, kad ceremonijoje dalyvautų kunigas ar kitas dvasininkas.
Įstatymas taip pat nenustato būtinybės rengti religinę ceremoniją. Jame pabrėžiama, kad atsisveikinant turi būti gerbiami mirusiojo ir jo artimųjų įsitikinimai.
Atsisveikinimo forma gali atspindėti visą žmogaus gyvenimą
Kadangi žmonių gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra skiriasi, skirtingi gali būti ir atsisveikinimai. Vieni renkasi religinius ritualus, kiti – ramų šeimos susibūrimą prie bendro stalo.
Dar viena galimybė – humanistinė ceremonija. Joje daugiausia dėmesio skiriama mirusiojo asmenybei, gyvenimo istorijai, vertybėms ir ryšiui su artimaisiais.
Tokias ceremonijas Lietuvoje rengia sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie iš artimųjų surenka informaciją apie velionio gyvenimą ir ceremonijos metu papasakoja jo istoriją, kartu būdami šalia gedinčios šeimos. Dažniausiai toks atsisveikinimas trunka apie 30 minučių ir vyksta šarvojimo arba laidojimo metu.
HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė teigė, kad humanistinė ceremonija apima žmogaus gyvenimo istoriją, asmenines detales, nueito kelio įprasminimą ir tai, kas išlieka artimųjų širdyse. Toks pasakojimas padeda suprasti, ką velionis paliko pasauliui, kokias pamokas suteikė ir kokius darbus atliko.
Anot jos, prasmingi prisiminimai gali padėti šeimai išsaugoti ne tik netekties skausmą, bet ir šviesesnį jausmą, kad žmogaus gyvenimas buvo vertingas. Jie taip pat leidžia suprasti, kaip toliau palaikyti ryšį su išėjusiuoju – prisiminimais, darbais ar pasakojimais.
Atsisveikinimas gali vykti ir prie jūros
Su netradicinėmis laidotuvėmis dirbančios „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė taip pat pastebi, kad nemažai žmonių vis dar mano, jog religinės apeigos yra būtinos. Dažnas scenarijus – dalyvavimas mišiose, o po jų vykstantis asmeninis atsisveikinimas. Vis dėlto požiūris pamažu keičiasi.
Pasak E. Patamsės, vis daugiau artimųjų atsižvelgia į mirusiojo pasaulėžiūrą ir atsisako kunigo, bažnyčios ar religinės atributikos, jei žmogus buvo nereligingas.
Organizuojant laidotuves vis svarbiau atspindėti velionio individualumą, gyvenimo būdą ir vertybes. Todėl atsisveikinimai ne visada rengiami šarvojimo salėse. Šeimos renkasi sodybas, laivus ar kitas su mirusiuoju susijusias vietas.
Jeigu žmogus augo prie jūros ir ją mylėjo, ceremonija gali vykti paplūdimio restorane, o pelenai būti išbarstyti jūroje. Lietuvos teisės aktai tai leidžia.
Keičiasi ir gedulingų pietų tradicija. Kai kurie artimieji jų atsisako ir vietoje to prie urnos patiekia velionio mėgtų gėrimų ar maisto – picų, šaltibarščių ar kitų patiekalų.
Toks atsisveikinimas tampa asmeniškesnis, nes siejasi su konkretaus žmogaus charakteriu ir jo gyvenimo istorija.
Humanistinė ceremonija padėjo priimti netektį
Viktorija Radžienė pasakojo, kad jos mama nebuvo itin religinga, todėl ji nusprendė rinktis humanistinę ceremoniją. Toks sprendimas iš pradžių kiek skeptiškai sutiktas tėčio ir brolio.
Moteris norėjo mamos gyvenimą įprasminti jai svarbiais simboliais: mėgstama muzika, citatomis, gėlėmis ir eilėraščiu, kurį mama niūniuodavo tarsi dainą: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šis fragmentas skambėjo išlydint mamą, o dabar V. Radžienė jį niūniuoja savo dukrelei, kuri su močiute prasilenkė 13 dienų.
Po ceremonijos tėtis ir brolis pripažino neįsivaizduojantys geresnio atsisveikinimo. Pati V. Radžienė sakė pajutusi, kad toks apgalvotas išlydėjimas padėjo geriau suvokti netektį ir pradėti gedėti, nes ji iš tikrųjų jautėsi su mama atsisveikinusi.
Žmogus gali iš anksto nurodyti, kaip nori būti palaidotas
Žmonių palaikų laidojimo įstatymo 21 straipsnis kiekvienam suteikia teisę iš anksto pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, kuris pasirūpins šio sprendimo įgyvendinimu.
E. Patamsė prisiminė jaunos vėžiu sirgusios moters atvejį. Prieš mirtį ji norėjo atsisveikinime palikti kuo daugiau šviesos ir savęs, todėl jos pasaulėžiūrai buvo pasirinkta humanistinė ceremonija.
Moteris buvo parašiusi laišką, kupiną prisiminimų ir savo požiūrio. Jis tapo pagrindine ceremonijos dalimi ir išliko svarbus ne tik atsisveikinimo metu, bet ir jos mažam vaikui.
Planuojant atsisveikinimą verta aptarti ne vien muziką, aprangą ar laidojimo vietą. Taip pat galima iš anksto išreikšti valią dėl organų donorystės ar pelenų išbarstymo.
Kalbėti apie mirtį nėra lengva, ypač kai žmogus serga sunkia liga, o artimiesiems sunku priimti nepalankias prognozes. Tokiais atvejais galima užsakyti paslaugą, kai surenkami žmogaus norai ir vėliau perduodami šeimai. Tai gali palengvinti artimųjų naštą.
Jei šeima apie mirusiojo pageidavimus sužino tik po jo mirties, kai kurie artimieji gali pasijusti atstumti. Pasaulietinių laidotuvių noras kartais sukelia įtampą religingesniems šeimos nariams.
U. Žukauskaitė-Zabukė ragino apie tai kalbėtis iš anksto, kai mirtis atrodo dar tolima. Pasak jos, ligos ar senatvės atveju tokie pokalbiai dažnai tampa sunkesni. Nors žmonės neretai mano, kad apie mirtį geriausia pasikalbėti rytoj, tinkamiausias laikas gali būti šiandien.
Religinės ir pasaulietinės apeigos gali būti derinamos
Laidotuvėse svarbiausia pagarba velioniui ir artimųjų paguoda. Šeimose dažnai susitinka skirtingos pasaulėžiūros: net ir nereligingo žmogaus artimieji gali norėti maldos ar mišių.
Tokiu atveju įmanoma derinti humanistinį atsisveikinimą su religinėmis apeigomis. Taip atsižvelgiama į mirusiojo valią ir kartu suteikiama paguoda šeimai.
U. Žukauskaitė-Zabukė pažymėjo, kad nors humanistinės ceremonijos nėra religinės, jose paprastai paliekama laiko apmąstymams ar tyliai maldai. Kai kurios šeimos nusprendžia surengti abi ceremonijas – religinę ir humanistinę.
HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė apgailestavo, kad visuomenėje vis dar pasitaiko spaudimo ir smerkimo, kai šeima pasirenka atsisveikinti be kunigo, nors toks sprendimas yra teisėtas, normalus ir pagarbus.
Atminimas išlieka ir po ceremonijos
Atsisveikinimas nesibaigia paskutiniais ceremonijos žodžiais. Artimiesiems svarbu ir tai, kaip velionio atminimas bus saugomas vėliau. Kapavietė, urna, antkapis, simboliai ar užrašai gali tapti asmenine istorija, atspindinčia žmogų ir jo ryšį su šeima.
Iki šiol daugelyje kapaviečių vyrauja religinė atributika, tačiau požiūris pamažu keičiasi. Vis daugiau šeimų nori, kad kapavietė atspindėtų velionio asmenybę, vertybes, gyvenimo būdą ir santykį su artimaisiais, teigė „Memorus.lt“ memorialinių atminimo erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė.
Ji prisiminė atvejį, kai paklausė klientės, ar ant paminklo bus numatytas kryžius. Moteris nustebo ir pasiteiravo, ar jo galima nedėti. Ši situacija, pasak specialistės, parodė, kad žmonės kartais net nežino turintys kitų pasirinkimų.
Kapavietės akcentu gali tapti akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis arba nedidelė, jauki ir natūraliai apželdinta erdvė.
Ypač jaunesni klientai dažniau renkasi minimalistinius, šviesius ir natūralius sprendimus. Mažėja didelių monumentų bei gausaus dekoro poreikis, o daugiau dėmesio skiriama medžiagų, formų ir augalų dermei, ilgaamžiškumui bei paprastai priežiūrai.
E. Balčiūnienė, daugiau nei dešimtmetį dirbanti kapaviečių dizaino srityje, sakė, kad anksčiau žmonės dažniausiai rinkdavosi jau pagamintus paminklus ar standartinius sprendimus. Dabar pokalbis pradedamas nuo klausimų apie patį žmogų: koks jis buvo, ką mėgo, kokiomis vertybėmis vadovavosi ir kokią nuotaiką artimieji norėtų jausti prie kapo.
Specialistui svarbu ne tik išklausyti tai, ką šeima pasako, bet ir pastebėti neišsakytus jausmus, poreikius bei lūkesčius.
Kapavietė gali pasakoti apie gyvenimą, o ne tik apie mirtį
Atminimui ne visada reikia brangaus karsto ar įspūdingo paminklo. Kartais didesnę emocinę reikšmę turi šeimai suprantamas asmeninis daiktas ar simbolis. Tokios detalės leidžia prisiminti žmogų, kalbėti apie jį ir išreikšti meilę, ilgesį bei dėkingumą.
Anksčiau dažniau buvo naudojami bendriniai motyvai – gėlės, augalai, gamtos ir paukščių vaizdai, tėviškės peizažai ar krikščioniški simboliai. Šiandien juos vis dažniau papildo baltiški ir tautiniai motyvai, inicialai, asmeniniai eilėraščiai, šeimai svarbūs posakiai bei citatos.
Simbolika tampa labiau susijusi su konkretaus žmogaus gyvenimu, pasaulėžiūra, pomėgiais ir vertybėmis. Vis drąsiau kuriami individualūs atminimo ženklai.
E. Balčiūnienė pasakojo, kad kartais individualumui išreikšti pakanka vienos detalės: ant antkapio atkartoto velionės austos juostos rašto, muzikos mokytojos kapavietėje iškaltų natų ar mirusios moters piešinio.
Kitu atveju į kapavietę gali būti įkomponuotas akmuo, ant kurio velionis mėgdavo sėdėti gerdamas kavą. Tokie sprendimai ne tik išskiria kapavietę, bet ir papasakoja dalį žmogaus gyvenimo. Jie liudija ne vien mirtį, bet ir tai, kaip žmogus gyveno.
Individualumo ieškoma ir renkantis urną. Pasak E. Balčiūnienės, kuriant urnas galvojama ne tik apie jų formą, medžiagą ar estetiką, bet ir apie tai, kokią asmenybę jos galėtų atspindėti.
Artimieji urną renkasi pagal jos kuriamą jausmą, charakterį ar sąsajas su velioniu. Todėl urna, kaip ir antkapis ar kitas atminimo ženklas, gali būti ne vien praktiškas daiktas, bet ir žmogaus asmenybės išraiška.
E. Balčiūnienė pabrėžė, kad kapavietė yra daugiau nei palaidojimo vieta. Tai erdvė, kur susitinka prisiminimai, jausmai ir gyvųjų santykis su mirusiuoju. Keliuose kvadratiniuose metruose gali tilpti didelė žmogaus gyvenimo istorijos dalis.
