Lenkija praneša galimai užkirtusi kelią provokacijai pasienyje su Kaliningrado sritimi, o šioje teritorijoje dirba sustiprintos pajėgos. Lietuvoje taip pat kalbama apie galimas diversijas. Kokių grėsmių regionui gali kelti Kaliningradas ir kaip valstybės yra pasirengusios į jas reaguoti?
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas priminė, kad dar visą vasarą buvo kalbama apie galimą „netikros vėliavos“ operaciją – rimtesnį veiksmą prieš NATO valstybes. Jo teigimu, žvalgybos tarnybos yra gavusios signalų apie galimą tokį scenarijų, tačiau kol kas nėra žinoma nei konkreti data, nei galimas taikinys ar strateginis objektas.
Vis dėlto, pasak L. Kasčiūno, esama ne tik galimos intencijos, bet ir pasirengimo požymių. Todėl, jo teigimu, būtina imtis kontrpriemonių. Jis perspėjo, kad galimi ne vien pavieniai incidentai, bet ir diversija, sabotažo aktai ar įsiveržimas, kuriais nebūtinai būtų siekiama okupacijos – galimas tikslas galėtų būti chaoso sukėlimas.
Tokie veiksmai, kol nenaudojama sunki technika, neįvedami pėstininkai ir nevykdoma masinė agresija, nepatektų į NATO sutarties penktojo straipsnio taikymo sritį. Tokiu atveju valstybės pirmiausia turėtų tvarkytis pačios. Reaguotų kariuomenė, vidaus reikalų sistemos institucijos, pasieniečiai ir Viešojo saugumo tarnyba, atsakinga už kritinės infrastruktūros bei strateginių objektų apsaugą.
L. Kasčiūnas teigė, kad Lietuva šiuo metu yra padidinusi parengtį. Vis dėlto, ar jos pakanka, esą galima būtų įvertinti tik tuo atveju, jei atgrasymo priemonės nesuveiktų.
Kodėl dėmesys krypsta į Kaliningradą?
Vilniaus politikos analizės instituto vadovas Tomas Martinaitis pabrėžė, kad Rusija neturi vienos aiškios strategijos, kuria siektų patikrinti NATO valstybių vienybę. Galimi įvairūs provokacijų scenarijai, tarp jų – ir „netikros vėliavos“ operacija.
Jo teigimu, žvalgybos informacija leidžia manyti, kad Rusija pirmiausia gali siekti diskredituoti paramą Ukrainai ir paskatinti Europos valstybes stabdyti dronų naudojimą smūgiams į gilesnius taikinius Rusijos teritorijoje, įskaitant naftos perdirbimo objektus.
Kaliningrado sritis esą svarbi dėl savo geografinės padėties. Ji yra tarsi Rusijos sala ir placdarmas NATO teritorijos viduryje, netoli jautraus Suvalkų koridoriaus. Be galimų atakų ar grasinimų, Maskva galėtų siekti patikrinti, kaip veikia regiono saugumo bei vidaus reikalų tarnybos ir kaip tarpusavyje bendradarbiauja NATO valstybės.
Lenkijos atsakas – specialiosios pajėgos
Į klausimą, ką reiškia Lenkijos sprendimas į pasienį su Kaliningradu siųsti elitinius specialiųjų pajėgų dalinius, L. Kasčiūnas atsakė, kad šiuo metu Rusija neturi pakankamai konvencinių pajėgumų didelio masto veiksmams iš Kaliningrado.
Didelė dalis karių iš Karaliaučiaus perkelta į Ukrainą, be to, Rusija patyrė personalo ir technikos nuostolių. Todėl Kaliningrade Rusijos pajėgos, pasak jo, daugiausia galėtų vykdyti gynybines funkcijas. Tačiau išlieka galimybė rengti riboto masto diversijas ir provokacijas.
Tokie veiksmai būtų staigūs ir taškiniai, todėl į juos reikėtų reaguoti greitai bei lanksčiai. L. Kasčiūno vertinimu, būtent specialiosios pajėgos tam yra tinkamiausios, todėl Lenkijos pasirinkimas esą yra adekvatus.
Jis taip pat pabrėžė, kad svarbiausia ne karių skaičius, o jų pasirengimas, techninės galimybės, specializacija ir gebėjimas veikti konkrečioje situacijoje.
T. Martinaitis neatmetė ir vidinių politinių priežasčių Lenkijoje. Jo teigimu, šalyje gali vykti pozicijos ir opozicijos kova, o bendro priešo išryškinimas politinės krizės metu kartais prisideda prie visuomenės telkimo.
Duomenų apie okupacinį scenarijų nėra
L. Kasčiūnas visuomenę ragino atskirti riboto masto provokacijas nuo pasirengimo plataus masto okupacinei operacijai. Pastarajai, jo teigimu, reikėtų ilgai telkti pajėgas ir pasirūpinti kraujo plazmos atsargomis, karo ligoninėmis bei visa logistikos grandine.
2022 metų sausį, kai kraujo plazma buvo atgabenta į Rusijos ir Baltarusijos teritorijas prie Ukrainos, tai tapo vienu iš požymių, kad Rusija rengiasi veiksmams. Vakarų ir regiono žvalgybos, pasak politiko, geba atskirti jėgos demonstravimą, bauginimą, provokaciją ir realų pasirengimą didelio masto operacijai.
Šiuo metu, jo teigimu, nėra duomenų, kad prieš Lietuvą būtų rengiamas okupacinis scenarijus – nei pasitelkiant Baltarusijos teritoriją, nei iš Kaliningrado srities.
Baltijos šalims trūksta bendro požiūrio
T. Martinaitis teigė, kad Lietuvai, Latvijai ir Estijai svarbu rasti bendrą požiūrį į sienos apsaugos sistemą. Pasak jo, politinių pažiūrų skirtumai kartais apsunkina bendrų sprendimų priėmimą, nors Baltijos valstybės turi papildomų galimybių, kurias galėtų išnaudoti.
