Lietuvoje pokalbiai apie asmeninius ir valstybės pinigus vis dar dažnai kelia nejaukumą. Apie finansus, politiką ir asmeninį požiūrį į turtą „YouTube“ tinklalaidėje „Pokalbiai apie pinigus“ kalbėjosi laidos vedėja, „Profitus“ rinkodaros vadovė Miglė Juškevičiūtė ir buvusi finansų ministrė bei ministrė pirmininkė, ekonomistė Ingrida Šimonytė.
Laidoje aptartos Lietuvos ekonomikos raidos pamokos, 2008 metų krizė, korupcijos kaina, valstybės biudžeto valdymas ir pasirinkimai, kurių neįmanoma įvertinti vien eurais.
Kodėl apie pinigus kalbėti vis dar nejauku?
Anot I. Šimonytės, nenoras atvirai kalbėti apie finansus susijęs ir su sovietinio auklėjimo palikimu, ir su tuo, kad pinigai beveik visada yra riboti, o žmonių norai – gerokai didesni.
Jos teigimu, nemažai žmonių buvo auklėjami taip, kad kalbos apie pinigus laikytos ne itin padoriomis. Be to, tokie pokalbiai neišvengiamai primena apie ribas – ko negalime nusipirkti, įgyvendinti ar pasiekti. Finansinių žinių visuomenėje taip pat trūksta, todėl diskusijos apie pinigus dažnai sukelia diskomfortą.
Lietuvos pažanga nustebintų net didžiausią optimistą
Kalbėdama apie Lietuvos kelią per tris nepriklausomybės dešimtmečius, I. Šimonytė sakė esanti didelė optimistė. Jos vertinimu, prieš 35 metus parodyta šiandienos Lietuva jai būtų atrodžiusi tarsi valstybė iš filmo.
Ji pabrėžė, kad šalies verslas, technologijos ir jaunimas pasiekė įspūdingą lygį. Lietuvoje kuriami tarptautiniai vienaragiai, o bendras ekonominis progresas, pasak buvusios premjerės, suteikia pagrindo tikėti šalies ateitimi.
Teiginį, kad po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje, I. Šimonytė vadino ironija. Jos manymu, Skandinavijos šalių sėkmę pirmiausia lemia didelis visuomenės tarpusavio pasitikėjimas.
Karjerą pradėjo nuo mokesčių srities
Finansų ministerijoje I. Šimonytė pradėjo dirbti 1996 metais, dar studijuodama magistrantūroje. Ji pasirinko mokesčių sritį, kuri daugeliui atrodė sausa ir nepatraukli.
Pasak jos, tuo metu svarbiu pranašumu tapo anglų kalbos mokėjimas. Finansų ministerijoje nedaug žmonių galėjo pakankamai laisvai bendrauti angliškai, todėl tai leido jai dirbti su užsienio konsultantais ir prisidėti prie pasiruošimo deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje.
Parlamentinių lėšų ji nenaudoja: taip taupo laiką
Laidoje aptartos ir politikų pajamos bei vadinamosios kanceliarinės lėšos. I. Šimonytė pastebėjo, kad visuomenė dažnai daugiau dėmesio skiria nedidelėms, lengvai suprantamoms sumoms, o kelių milijardų biudžeto srautai lieka sunkiau suvokiami.
Jos teigimu, žmonėms paprasčiau suprasti 50 000 eurų nei kelių milijardų papildomą skolą, nes mažesnės sumos turi gerokai mažiau nulių.
Buvusi premjerė teigė, kad parlamentinių lėšų apskritai nenaudoja. Tokį sprendimą ji priėmė ne todėl, kad šias išlaidas laikytų blogomis, o dėl patogumo – jos manymu, tam pakanka atlyginimo, todėl nereikia gaišti laiko tvarkant papildomas išlaidas.
2008–2009 metų krizė: kodėl nebuvo pasirinktas lito devalvavimas?
2008–2009 metų krizės laikotarpiu finansų ministre tapusi I. Šimonytė turėjo priimti nepopuliarius sprendimus. Valstybė geresniais laikais nebuvo sukaupusi pakankamo rezervo, o pajamoms sumažėjus 30 proc. teko imtis griežto taupymo.
Reaguodama į mitą, kad krizės metais ji „pavogė pensijas“, I. Šimonytė ironizavo, jog tokiu atveju pensijos būtų atsidūrusios pas ją. Ji taip pat pabrėžė, kad dėl sprendimų buvo sumažinta 40 proc. jos pačios atlyginimo, tačiau šių pinigų ji esą taip pat niekada nerado.
Pasak jos, lito devalvavimas būtų skaudžiai paveikęs taupančius litais, nes jų santaupos būtų nuvertėjusios. Žmonėms, turintiems paskolas eurais, tuo pat metu būtų padidėjusi paskolų našta, ypač jei jie dar būtų netekę darbo. Dėl šios rizikos Lietuva pasirinko vidinę konsolidaciją.
Tokie sprendimai padėjo išlaikyti pasitikėjimą šalies finansų sistema, o eksportas netrukus prisidėjo prie ekonomikos išvedimo iš krizės.
Korupcija ir reputacija: ko politikui negalima prarasti?
Kalbėdama apie korupciją ir žmonių pasiryžimą dėl keliasdešimties tūkstančių eurų rizikuoti savo reputacija, I. Šimonytė sakė, kad politikai yra visuomenės veidrodis.
Jos aiškinimu, pats žodis „korupcija“ reiškia sugedimą, o toks elgesys kyla iš žmonių moralinio sugedimo. Susitikę panašiai mąstantys asmenys gali imtis veiksmų, kurių nesugedę žmonės nesiimtų.
I. Šimonytė taip pat pabrėžė, kad politikas, be kompetencijos, pirmiausia turi turėti reputaciją. Jos įsitikinimu, reputacija yra svarbiausias dalykas, kurį politikas turi.
Pinigai jai – galimybė, o ne gyvenimo tikslas
I. Šimonytė pasakojo augusi paprastoje šeimoje. Tėvai statė kooperatinį butą ir patyrė didelę finansinę įtampą, o ji pati vasaromis dirbdavo, megzdavo ir siūdavo drabužius.
Savo santykį su pinigais ji apibūdino kaip praktišką: pinigai jai yra galimybė, bet ne tikslas. Ji teigė nebandžiusi pirkinių naudoti asmeninėms problemoms spręsti, nes vidinės tuštumos daiktais užpildyti neįmanoma.
I. Šimonytė taip pat sakė, kad dėl didesnio atlyginimo nesirinktų neįdomaus darbo. Prireikus ji galėtų dirbti mažiau apmokamą, tačiau įdomų darbą, jei tai suteiktų didelę moralinę satisfakciją.
