Krikščioniškoje tradicijoje svarbiausias kapavietės akcentas yra kryžius, simbolizuojantis žmogaus išganymą ir prisikėlimą. Meilę mirusiesiems žmonės dažnai išreiškia ir gėlėmis, tačiau kapams puošti neretai pasirenkamos dirbtinės.
Vis dėlto raginama jų atsisakyti. Dirbtinių gėlių naudojimo tradicija nėra sena – ji plačiau paplitusi ne daugiau kaip 10–15 metų. Be to, tokios plastikinės puošmenos neturi jokios teologinės simbolinės reikšmės.
Ilgaamžiškumas – ne visada tikras
Dirbtinės gėlės dažnai pasirenkamos todėl, kad atrodo pigesnės už gyvas ir ilgiau išlaiko pradinę išvaizdą. Tačiau tai tik iš dalies teisinga. Lauke, ypač veikiamos saulės, jos greitai išblunka ir praranda estetinį vaizdą.
Nors gyvos gėlės gali nuvysti greičiau, yra augalų, kurie kapavietę puošia ilgą laiką. Tokios gėlės paprastai kainuoja šiek tiek daugiau nei dirbtinės, tačiau jų priežiūrai kapines tektų aplankyti dažniau nei kartą per metus.
Ryškios ir blizgios dirbtinės gėlės, kaip teigiama, nedera su kapinių aplinka. Krikščionišku požiūriu, tai yra mirusių artimųjų prisikėlimo vieta, kurioje jie prisimenami maldoje. Todėl neskoningos, ryškios plastikinės dekoracijos tokioje erdvėje laikomos netinkamomis.
Sudėtyje – sintetinės medžiagos ir cheminiai junginiai
Be estetinių argumentų, dirbtinės gėlės kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai. Jų žiedlapiai dažniausiai gaminami iš sintetinių audinių – poliesterio, latekso ar organzos.
Šios medžiagos apdorojamos įvairiais cheminiais junginiais, kad gėlės būtų plastiškesnės ir ilgiau tarnautų. Dažymui dažnai naudojami anilino dažai. Jie laikomi gana kenksmingais ir gali neigiamai veikti sveikatą – sukelti galvos svaigimą, skausmą ar silpnumą.
Stiebai, pumpurai ir kitos dekoratyvinės detalės paprastai gaminamos iš plastiko, dažniausiai PVC, kuris taip pat apibūdinamas kaip gana toksiškas.
Perdirbti jų beveik neįmanoma
Anksčiau ar vėliau dirbtinės gėlės išmetamos ir patenka į sąvartynus. Ten jos toliau gali išskirti kenksmingas medžiagas, teršiančias dirvožemį, orą ir požeminį vandenį. Jas deginant į aplinką gali patekti sunkieji metalai ir dioksinai.
Dioksinai neigiamai veikia reprodukcinę sveikatą ir imuninę sistemą, gali sukelti hormonų veiklos sutrikimų bei vėžį.
Dirbtinių gėlių perdirbimas taip pat sudėtingas, nes dažnai neįmanoma nustatyti, iš kokio plastiko jos pagamintos, todėl jų negalima tinkamai išrūšiuoti. Dėl to, kad ir kaip būtų elgiamasi su šiomis dekoracijomis, jų atsikratymas gali kenkti gamtai ir žmogui.
Kaip alternatyva siūlomos popierinės arba gyvos gėlės. Kapavietę taip pat galima apsėti veja ar gėlėmis, papuošti eglių vainikais.
Dar viena galimybė – rinktis audinio pagrindu pagamintas dirbtines gėles, pamirkytas spalvotame vaške. Teigiama, kad jos gali atrodyti gražiau nei plastikinės ir yra gerokai saugesnės aplinkai.
Dirbtinės gėlės palengvina kapavietės priežiūrą, tačiau, prieš jas renkantis, raginama įvertinti poveikį aplinkai ir žmogui.
