Kitą rytą Henrikas Daktaras buvo nuvežtas į valdybą, kurios rūsiuose veikė KPZ – iš rusų kalbos išversta laikinojo suėmimo kamera, šiandien vadinama areštine. Jis pateko į 16-ąją „dekabristų“ kamerą. Vėliau sužinojo, kad taip vadinti už smulkius nusikaltimus, nedidelį chuliganizmą ar gyvenimą be registracijos 15 parų arešto gavę žmonės – dažniausiai benamiai ir alkoholį vartoję asmenys, dienomis dirbę viešuosius darbus, o naktimis grįždavę į kamerą.
Įėjęs į patalpą Henytė sustingo: žmonės ant narų miegojo susispaudę kaip silkės statinėje. Jis nežinojo, kur prisiglausti, o nuovargis ir silpnumas vertė vos laikytis ant kojų.
Vienas tėvo sakinys padėjo nepalūžti
Vėliau perkeltas į kitą kamerą Henytė susipažino su ilgametę kalėjimų patirtį turėjusiu Kauku ir greitai perprato ten galiojusią tvarką. Kameros šeimininkas išsiaiškino, kas jis, iš kur atvyko, kuo kaltinamas, ką pažįsta ir kokiai „chebrai“ priklauso. Išgirdęs atsakymus, Kauką tenkino jaunuolio pasakojimas. Jis prisistatė daugiau nei 20 metų „zonose“ praleidusiu kaliniu.
Henytė teigė, kad, nors buvo jaunas ir nepatyręs, apie jį kalinių aplinkoje jau sklandė neblogi atsiliepimai.
Netrukus jaunuolį iškvietė aukštas milicijos pareigūnas. Šis pasiūlė prisipažinti ir pažadėjo jį nedelsiant paleisti iki teismo, kuriame, esą, būtų galima tikėtis lygtinės bausmės. Tačiau Henytė nepasidavė įkalbinėjimams.
Jam svarstant, ką daryti, galvoje nuskambėjo ne kartą tėvo kartoti žodžiai: „Neprisipažink, sūnau“. Henytė milicijos kapitonui atsakė esąs nekaltas ir pabrėžė, kad jei būtų ką nors sumušęs, tikrai prisipažintų.
Kalėdamas jis labiausiai troško kuo greičiau atgauti laisvę. Atsigulęs visiškoje tyloje girdėdavo po narais cypiančias peles, tolimą gatvės triukšmą, pro grotuotą langą sklindančius praeivių balsus, automobilių ūžesį ir vaikų juoką. Šie garsai jį jaudino ir graudino, nes jis norėjo išeiti į laisvę, pėsčiomis pereiti visą Vilijampolę ir pamatyti mamą, tėvą bei draugus.
Kalėjime galiojo savos, negailestingos taisyklės
Kalėjimo kamerose nuo seno buvo laikomasi taisyklės, kad maistas yra bendras. Savo memuaruose Henytė taip pat aprašė itin žiaurius kalinių papročius. Jo kameroje buvo jaunas vaikinas, už draugų išdavystę priskirtas žemiausiai kalinių kastai – „gaidžiams“.
Tokio statuso žmogus Lietuvos ar Rusijos lageryje nebegalėdavo valgyti kartu su kitais, miegoti ant narų. Naktis jam tekdavo leisti susirietusiam prie tualeto arba durų. Jis galėjo būti spardomas, niekinamas ir seksualiai išnaudojamas kitų kalinių. Pasak Henytės, tokia bausmė „gaidžiams“ ir „ožiams“ būdavo žiauresnė už bet kokį teismo nuosprendį.
1976 metų balandžio 29-ąją Henytė pirmą kartą buvo pervežtas į Lukiškių kalėjimą. 1904 metais pastatytas griežtojo režimo kalėjimas su spygliuota viela apjuosta tvora ir stebėjimo bokštais tuomet stūksojo Vilniaus centre. Pro jį kasdien skubėdavo valdininkai į Seimą ir Aukščiausiąjį Teismą, verslininkai – į „Vilniaus vartų“ dangoraižių biurus, studentai – į M. Mažvydo biblioteką, o tėvai į darželį vesdavo vaikus. Prie kalėjimo žmonės dažnai nutildavo ir paspartindavo žingsnį.
Lukiškėse išgirdęs apie nuteistųjų istorijas ir, jo akimis, už nedidelius nusikaltimus skirtas griežtas bausmes, Henytė esą padarė išvadą: jei jau vogti, tai milijoną, nes už tai gali ir nesėsti, tačiau už bulvių maišelio vagystę galima iškart atsidurti belangėje.
Bausmė buvo pakeista pataisos darbais
H. Daktarui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl piktybinio chuliganizmo, pasižymėjusio ypač įžūliais veiksmais. Tuometinio K. Požėlos rajono liaudies teismo teisėjas I. Ropininkas bausmę sušvelnino, atsižvelgdamas į tai, kad Henytė buvo labai jaunas, blaivykloje nebuvo ir anksčiau nebuvo teistas.
Jam skirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią turėjo atlikti Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje. Toks terminas Henytei atrodė tarsi amžinybė. Jo mama ir advokatas kreipėsi į daugybę teisingumo institucijų, rašė skundus bei prašymus persvarstyti bylą.
H. Daktarą gynęs advokatas Kęstutis Lipeika, vėliau tapęs Lietuvos advokatų sąjungos pirmininku, pateikė kasacinį skundą LTSR Aukščiausiajam Teismui. Šis nustatė, kad Kauno liaudies teismas nepaaiškino, kodėl Henytei paskyrė laisvės atėmimo bausmę.
Nuosprendis buvo dar labiau sušvelnintas – laisvės atėmimas pakeistas pataisos darbais. Teismo sprendimu Henytė iškart paleistas teismo salėje. Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikotarpis, o nustatyta, kad trys pataisos darbų dienos prilygsta vienai laisvės atėmimo dienai. Kadangi Henytė buvo suimtas 1976 metų balandžio 2 dieną, po šio sprendimo jam buvo likę vos keli mėnesiai pataisos darbų.
