Ekvadoro Siamo dvyniai José Luisas ir José Armando Cevallos Herrera mirė būdami 27-erių. Brolių gyvybė užgeso Kolumbijos ligoninėje, į kurią jie buvo išvykę gydytis ir reabilituotis, vildamiesi išmokti savarankiškai stovėti bei vaikščioti.
Užsienio žiniasklaida skelbė, kad broliai mirė spalio 15-osios ankstyvą rytą Zipakiros mieste. José Luisas sunegalavo spalio 14 dieną, o jo būklė netrukus greitai pablogėjo.
Vyresnysis brolių brolis Damianas Cevallosas radijui „La Voz de Milagro“ pasakojo, jog prieš kritinį sveikatos būklės pablogėjimą José Luisas susidūrė su šlapinimosi sutrikimais.
Šeimos draugas Fernando Carrillo, padėjęs pasirūpinti brolių perkėlimu į ligoninę, teigė, kad José Luisui sustojo širdis. Medikai jį atgaivino, tačiau, kaip pranešama, dėl šio įvykio José Armando patyrė širdies smūgį.
Skaudžią žinią paskelbė brolių komanda
Brolių komanda pranešė, kad jie mirė anksti ryte, ir išreiškė didžiulį skausmą bei liūdesį dėl netekties.
Komandos pareiškime taip pat buvo pabrėžta, kad José Luiso ir José Armando istorija, šypsenos bei požiūris į gyvenimą giliai palietė daugelį žmonių.
Komanda patvirtino, kad papildoma informacija apie brolių mirties aplinkybes viešai skelbiama nebus.
Visą gyvenimą buvo kartu
Broliai visą gyvenimą dalijosi kasdieniais iššūkiais ir atvirai kalbėjo apie sunkumus, kuriuos lėmė jų fizinė būklė. Vaikystėje jiems buvo sudėtinga suderinti kojų judesius, todėl iš pradžių jie judėdavo šliauždami grindimis.
José Luisas yra pasakojęs, kad šliaužti buvo sunku, nes broliai nemokėjo koordinuoti kojų judesių.
Didžiausia jų svajonė buvo išmokti vaikščioti savarankiškai. José Luisas taip pat yra minėjęs, kad kartais jie verkdavo, nes norėjo normaliai vaikščioti abiem kojomis.
Nors troško vaikščioti, broliai atsisakė operacijos, kuri būtų leidusi juos atskirti.
José Luisas anksčiau sakė, kad jeigu gimtų iš naujo, jie vėl norėtų gimti Siamo dvyniais.
José Armando gyvenimą kartu su broliu vadino gražiausia Dievo jam suteikta dovana.
