Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė pranešė apie skaudžią netektį – mirė jos mama Dainora.
Motinos gyvenimą paženklino tremtis
R. Juknevičienė socialiniame tinkle pasidalijo mamos nuotrauka ir prisiminimais apie jos gyvenimą, patirtus išbandymus bei reikšmę šeimai.
Pasak europarlamentarės, visiems trims vaikams mamos vardas buvo toks gražus, kad jie neretai ją vadindavo Dainora. Kaimynams, artimiesiems ir pastaraisiais metais ją slaugiusioms slaugytojoms ji buvo Dainutė.
R. Juknevičienei mama buvo ir labai gera mokytoja. Dar būdama maža mergaitė Dainora patyrė Sibiro tremties siaubą – ji buvo išvežta per pirmąsias 1941 metų trėmimų bangas.
Altajaus taigoje, šaltame barake, ant jos mamos ir paauglės Dainoros rankų mirė mažasis broliukas. Tuo metu Rešotuose liko jų tėtis. Į Lietuvą jos grįžo dviese.
Mokykla ir universitetas Dainorai buvo didžiausia svajonė. Vėliau ji tapo mokytoja iš pašaukimo. R. Juknevičienė prisiminė, kad jos mama ne itin domėjosi mezgimu ar siuvinėjimu, kurių ją mėgino išmokyti, tačiau knygos ir skaitymas jai buvo labai svarbūs.
Dar R. Juknevičienei dirbant ministerijoje, ją aplankė šeimos draugų iš anų Lietuvos laikų dukra. Po tėvo mirties tarp knygų ji buvo radusi iš Sibiro atsiųstą laišką. Jį rašė Dainoros mama, prašydama atsiųsti lietuviškų knygų ar laikraščių, kad dukra galėtų mokytis lietuviškai.
Dainorai rūpėjo Lietuva ir Ukraina
Dainora buvo daugelio žmonių R. Juknevičienės draugų „Facebook“ tinkle draugė. Žmonės perduodavo jai linkėjimus ir prašydavo padėkoti už paspaustus „patinka“.
Moteris sulaukė 94 metų. Ji sakydavo esanti laiminga dėl Lietuvos, tačiau Ukraina jai buvo didelis skausmas. R. Juknevičienė prisiminė kartą radusi mamą verkiančią, kai ši sužinojo, kad rusai tremia vaikus.
Atsisveikindama R. Juknevičienė mamai padėkojo ir pavadino ją ypatinga. Anot jos, ypatingi buvo ne tik artimiausi žmonės, bet ir visa karta, jų likimai, stiprybė bei atsidavimas Lietuvai. Ji pabrėžė, kad mamą šeima mylės visada, nors galbūt ne visuomet mokėjo tai pasakyti.
