Jeigu gydymo įstaigoje jūsų prašo papildomai sumokėti už medicinos paslaugą, priemonę ar tyrimą, neskubėkite atsiskaityti. Pirmiausia išsiaiškinkite, ar konkrečią paslaugą arba priemonę apmoka ligonių kasa ir už ką tiksliai prašoma mokėti.
Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis ligonių kasa apmoka sveikatos priežiūros paslaugas, kai privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus dėl jų nustatyta tvarka kreipiasi į gydymo įstaigą, turinčią sutartį su ligonių kasa. Kai būtina, pacientas turi turėti ir siuntimą. Tokiu atveju už gydytojo paskirtą gydymą bei jam reikalingas priemones priemokos negali būti taikomos nei valstybinėse, nei privačiose gydymo įstaigose.
Valstybinės ligonių kasos Įstaigų priežiūros Vilniaus skyriaus patarėja Julija Valienė paaiškina, kad į ligonių kasos apmokamos paslaugos kainą įtraukiami visi gydymui reikalingi dalykai: gydytojo konsultacija, tyrimai, procedūros ir medicinos priemonės. Todėl, pavyzdžiui, už gydytojo paskirtą ligonių kasos apmokamą kraujo, radiologinį ar kitą tyrimą papildomai mokėti nereikia.
Kada pacientui tenka padengti dalį kainos?
Kai kuriais atvejais pacientas gali pasirinkti brangesnę medicinos priemonę nei ta, kuri kompensuojama. Tokia galimybė numatyta, pavyzdžiui, atliekant endoprotezavimo, kataraktos ir kitas operacijas. Ji taikoma tik priemonėms, įtrauktoms į Vyriausybės patvirtintą sąrašą:
- kelio, klubo, peties, čiurnos, alkūnės ir riešo sąnarių endoprotezams;
- implantams, naudojamiems atliekant artroskopines operacijas.
Prieš siūlant mokamą alternatyvą, pacientui turi būti pasiūlyta ligonių kasos kompensuojama priemonė, už kurią primokėti nereikia. Jei žmogus savo noru pasirenka brangesnį variantą, jis moka ne visą jo kainą, o tik skirtumą tarp kompensuojamos ir pasirinktos priemonės kainų.
Gydymo įstaiga privalo žodžiu ir raštu aiškiai nurodyti, kuo priemonės skiriasi ir kokio dydžio būtų priemoka. Pacientas, sutikęs mokėti, turi tai patvirtinti parašu.
Už ką gydymo įstaigoje mokėti vis dėlto reikia?
Įprastai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo nefinansuojamos komforto paslaugos, kurios nėra būtinos gydymui. Tai gali būti vienvietė palata, individualus maitinimas, artimųjų apgyvendinimas, asmeninis asistentas ar kiti papildomi patogumai. Juos pasirinkęs pacientas turi sumokėti visą nustatytą kainą.
Vis dėlto, jeigu vienvietė palata, individualus maitinimas, asistento pagalba ar kitos sąlygos reikalingos dėl paciento sveikatos būklės arba infekcijų kontrolės, jos nelaikomos vien patogumu. Tokiu atveju privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas žmogus mokėti neturi.
Pacientas taip pat moka už paslaugas, įtrauktas į sveikatos apsaugos ministro patvirtintą mokamų paslaugų sąrašą. Tarp jų yra kosmetinės chirurgijos operacijos, kosmetologinės procedūros, akupunktūra, sveikatos patikrinimas vairuotojo pažymėjimui gauti ir kitos paslaugos.
Ką išsiaiškinti prieš pasirašant ir mokant?
Gydymo įstaigoje verta paklausti, ar egzistuoja nemokama alternatyva, už ką konkrečiai prašoma mokėti ir kokia yra tiksli suma. Šie klausimai gali padėti išvengti nepagrįstų išlaidų.
Jei pateiktas paaiškinimas neaiškus, pacientas neturėtų skubėti pasirašyti sutikimo mokėti. Prieš atsiskaitydamas jis gali kreiptis į ligonių kasą ir pasitikslinti, ar mokestis pagrįstas.
Jeigu žmogus jau sumokėjo, tačiau vėliau suabejojo, ar to reikėjo, pirmiausia jis turėtų raštu kreiptis į gydymo įstaigos administraciją. Jei gautas atsakymas netenkina, galima raštu kreiptis į ligonių kasą ir pridėti gydymo įstaigos pateiktą paaiškinimą.
Pacientai neturėtų būti priversti spręsti dėl mokėjimo neturėdami visos informacijos. Ją aiškiai ir suprantamai privalo suteikti gydymo įstaiga.
