Mokinių smurto proveržiai neretai gali būti susiję su situacija šeimoje: vaikai neturi su kuo atvirai pasikalbėti, o tėvai ugdymo atsakomybę vis dažniau perkelia mokyklai. Pedagogai pabrėžia, kad jiems trūksta specialistų ir realių priemonių, o siūlymai netinkamai besielgiančius mokinius šalinti iš mokyklų problemos neišspręs.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjosi Vilniaus Žvėryno gimnazijos direktorius Rimantas Remeika ir šeimos bei vaikų psichologė Sonata Vizgaudienė.
Paaugliui svarbiausia – pagarbus ryšys
S. Vizgaudienė teigė, kad tėvai dažnai iš vaikų tikisi ramaus bendravimo, tačiau patys konfliktinėse situacijose rodo priešingą pavyzdį. Jei suaugusieji pykdami rėkia ir kūno kalba demonstruoja agresiją, sunku tikėtis, kad paaugliai elgsis kitaip.
Pasak psichologės, suaugusiesiems būtina mokytis savireguliacijos, nes vaikai jų elgesį stebi ir atkartoja. Ji taip pat ragino vengti kaltinančių bei pašaipių frazių, tokių kaip „Tu amžinai kažką prisidirbi“ ar „Tu amžinai nepatenkintas“. Toks bendravimas paauglį uždaro, verčia jaustis nuolat nuviliančiu tėvus ir nepadeda kurti ryšio.
Net jei paauglys kalba grubiai, tėvai, jos teigimu, neturėtų atsakyti tuo pačiu. Jie gali pripažinti jo būseną ir pasiūlyti erdvės: matydami, kad vaikui sunku ar jis piktas, pasakyti, jog pasikalbės vėliau. Jei paauglys nenori kalbėtis, svarbu neįsižeisti ir nespausti, o ramiai parodyti, kad pokalbiui bus galima grįžti kitu metu.
Sudėtingus klausimus geriausia aptarti tada, kai abi pusės nusiraminusios. Psichologė siūlė pokalbį pradėti ne priekaištais, o siekiu kartu suprasti, kas vyksta tarp tėvų ir vaiko bei ką būtų galima pakeisti.
Mokytojams trūksta ne mokymų, o realios pagalbos
R. Remeika sakė, kad emocinės paramos reikia daugeliui su žmonėmis dirbančių specialistų, tačiau mokyklose pagrindinė problema yra ne vien rekomendacijų ar teisinių normų trūkumas. Jo teigimu, būtinos investicijos, daugiau pagalbos vaikui specialistų ir mokytojų padėjėjų.
Įtraukiajam ugdymui tapus mokyklų kasdienybe, mokytojas negali tiesiog sustabdyti pamokos: likę mokiniai būtų be priežiūros. Vien laukti, kol kas nors ateis išvesti vaiką, nėra sprendimas. Direktorius pabrėžė, kad pagalbos specialistų trūksta visose mokyklose, o mokytojams tenka atlikti daugybę su jų pagrindiniu darbu nesusijusių funkcijų.
Pavyzdžiui, mokytojai turi paimti iš mokinių telefonus ir prisiimti atsakomybę, jei šie bus sudaužyti ar pamesti. Jie taip pat turi išvesti iš klasės stipriai susijaudinusį vaiką, nors ne visada gali jį nuraminti ar tinkamai suvaldyti. Tam reikia papildomų darbuotojų.
R. Remeikos manymu, mokymai yra naudingi, tačiau vien jų nepakanka. Mokyklose trūksta nusiraminimo kambarių, erdvių vaikų saviraiškai ir pakankamai specialistų. Kai nėra priemonių pritaikyti įgytas žinias, mokytojas lieka vienas su problema.
Direktorius papasakojo apie atvejį, kai nukentėjusio berniuko mama tik po kelių mėnesių sužinojo, kad jis mokykloje patyrė patyčias. Tai, jo vertinimu, rodė, kad tarp vaiko, šeimos ir mokyklos nebuvo pakankamo ryšio. Vaikas ilgai kaupė išgyvenimus, o galiausiai „sprogo“.
Pasak R. Remeikos, dalis tėvų vaiką perduoda mokyklai ir vėliau klausia, kodėl ši jo neišauklėjo. Tačiau kai kurie požiūriai, elgesio modeliai ar net simpatijos Putinui, taip pat Lietuvos valstybės niekinimas ir svastikų piešimas, gali būti atsinešami iš šeimos bei aplinkos, kurioje vaikas auga.
Direktorius teigė, kad tėvų atsiribojimas nuo bendro darbo su mokykla gali lemti pykčio ir smurto protrūkius, sužalojimus bei kitas problemas. Net pasiturinčiose šeimose vaikai kartais „užkemšami“ telefonais ir pinigais, tačiau nėra mokomi, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir atsakomybę.
R. Remeikos teigimu, kai kurie tėvai vengia vaikui nustatyti ribas ir vietoj to duoda saldainį ar kitą apdovanojimą, kad šis netrukdytų. Tuomet mokyklai tenka mokyti paauglius dalykų, kurie turėjo būti išugdyti dar ankstyvoje vaikystėje.
Mokinio pašalinimas problemos neišspręs
Reaguodami į trukdančių mokinių elgesį kai kurie politikai siūlo suteikti daugiau galimybių juos išvesti iš klasės ar net pašalinti iš mokyklos. R. Remeika tokį siūlymą vadino ne nauju sprendimu ir teigė, kad mokinio perkėlimas problemos nepanaikina.
Jei paaugliui dar nėra 16 metų, jis vis tiek privalo dalyvauti ugdymo procese. Į kitą mokyklą persikeltų ir neišspręstos problemos, todėl jas tektų spręsti naujai bendruomenei.
Direktoriaus įsitikinimu, pirmiausia reikia finansuoti pagalbą vaikui, tinkamas priemones, mokyklų įrangą ir patalpas, kuriose mokiniai galėtų pabūti bei nusiraminti. Jis pasakojo, kad jo vadovaujamos mokyklos dvyliktokų parlamentas prašė erdvės mokiniams, nes mokytojai turi mokytojų kambarį, o mokiniai tokios vietos neturi.
Vilniaus mokyklos yra perpildytos, o vaikai susiduria su didele įtampa, gausybe pamokų ir perkrautomis programomis. Todėl jiems reikia galimybės pailsėti bei nusiraminti ne tik namuose, bet ir mokykloje.
R. Remeika ragino politikus investuoti į konkrečius sprendimus, o ne kurti, jo vertinimu, nepakankamai pagrįstas rekomendacijas ir atsakomybę perkelti mokyklai bei mokytojui. Kai vienam žmogui priskiriama per daug funkcijų, gerų rezultatų tikėtis sunku.
Po tragedijos mokykloje ieškojo priežasčių
R. Remeika tapo mokyklos, kurioje pernai vienas paauglys nužudė kitą, direktoriumi. Jis pasakojo, kad bendruomenė buvo sukrėsta, o mokytojai – labai susijaudinę. Mokykloje pradėti pokalbiai ir seminarai, pasitelktos krizių valdymo komandos, dirbusios su atskiromis susijusiomis grupėmis.
Bendruomenė analizavo, iš kur kyla tokios problemos ir kodėl jos apskritai atsiranda. Direktorius teigė, kad viena skaudžiausių išvadų – vaikai dažnai neturi su kuo pasikalbėti ir negauna atramos šeimoje.
Mokykla ne visada spėja vaiką pastebėti, o dėl didelio mokinių srauto ar specialistų trūkumo ne visuomet gali laiku pasiūlyti psichologo pagalbą. Grįžęs namo vaikas gali būti paliktas be priežiūros, o mokykloje taip pat nesulaukti reikiamo dėmesio. Tuomet susikaupusi įtampa gali prasiveržti įvairiais būdais.
Direktorius pabrėžė negalintis vienareikšmiškai pasakyti, kas lemia kiekvieną tragediją. Vis dėlto, analizuojant skirtingas tragedijas ir vaikų bandymus žudytis, dažnai išryškėja ryšio šeimoje stoka.
Jei vaikas šeimoje jaučiasi atstumtas, neturi patikimo draugo mokykloje, o dėl to, kad yra vidutinis ir neišsiskiria, lieka nepastebėtas, jis gali viską kaupti savyje. Tuomet net nedidelė kibirkštis gali tapti lūžio tašku.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
