Jungtinėse Valstijose įsibėgėjant vidurio kadencijos rinkimų kampanijoms, kalboms apie galimą JAV, Rusijos ir Kinijos lyderių susitikimą bei griežtėjant Donaldo Trumpo retorikai Ukrainos atžvilgiu, vis dažniau klausiama, ką tai reikštų Lietuvos saugumui. Ar šalis pasirengusi galimai nestabiliai svarbiausios sąjungininkės pozicijai?
Laidoje užsienio politikos klausimus aptarė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Žygimantas Pavilionis ir Seimo narys Ignas Vėgėlė, susitikęs su JAV prezidento specialiuoju pasiuntiniu bei Kinijos atstovais.
Kalbėdamas apie šaltinių minimą Maskvos reikalavimą NATO pajėgas atitraukti iki 1997 metų ribų, Ž. Pavilionis teigė, kad Rusija mėgina išnaudoti silpniausią JAV laikotarpį. Jo vertinimu, po rinkimų gali prasidėti teisinės audros, o tarp senojo Kongreso galių praradimo ir naujojo darbo pradžios susidarys politinis vakuumas.
Pasak politiko, Kremlius šiuo metu Vašingtone bando panaudoti visas įmanomas priemones, kad D. Trumpo administracijos retorika kuo labiau sutaptų su Vladimiro Putino ir Kremliaus pozicija. Ž. Pavilionio teigimu, dalis siūlymų, dabar sklindančių ir iš D. Trumpo, primena seniai Kremliaus keliamus reikalavimus, kuriems Europa nepritaria.
Jis pabrėžė, kad Lietuvai svarbu atlaikyti šį laikotarpį, o paskelbus rinkimų rezultatus vykti į Vašingtoną ir dirbti su abiejų politinių stovyklų atstovais. Jo nuomone, JAV reikėtų grąžinti prie ankstesnės pozicijos Europos ir Ukrainos atžvilgiu: išlaikyti sankcijas, tiekti Ukrainai ginklus ir svarstyti šalies pakvietimą į NATO.
I. Vėgėlė galimą JAV, Rusijos ir Kinijos vadovų susitikimą vertino kaip scenarijų, dėl kurio gali būti įvairių pasekmių. Viena vertus, tai galėtų būti simbolinis susitikimas, padedantis V. Putinui sugrįžti į pasaulio lyderių trejetuką. Kita vertus, politologai įžvelgia ir gerokai grėsmingesnį variantą – naują Jaltą, kai būtų pasidalytos įtakos sferos, kaip po Antrojo pasaulinio karo tai padarė Franklinas Ruzveltas, Josifas Stalinas ir Vinstonas Čerčilis.
Seimo narys priminė, kad toks sprendimas Rytų ir Vidurio Europai buvo skaudus – okupacijos naštą regiono šalims teko nešti dešimtmečius. Vis dėlto, jo teigimu, egzistuoja ir tarpinė pozicija, kad apie tokį įtakos sferų perskirstymą apskritai nekalbama.
I. Vėgėlės manymu, svarbiausias klausimas Lietuvai yra ne tai, kuris scenarijus išsipildys, o ar šalis pasiruošusi galimiems pokyčiams. Jis teigė, kad Lietuva nėra pasirengusi, nes ilgą laiką rėmėsi tik vienu scenarijumi.
Pasak jo, iki 2020 metų politinis elitas į gynybą investavo per mažai, nors laikotarpio pabaigoje finansavimas šiek tiek augo. Tuo metu Suomija, turėdama realią karinę galią, gali kalbėtis tiek su V. Putinu, tiek dalyvauti NATO diskusijose iš stipresnių pozicijų.
Lietuva, I. Vėgėlės teigimu, tokios galios neturėjo, o Baltarusiją ilgą laiką laikė buferine zona tarp Lietuvos ir Rusijos. Po 2020 metų situacija pasikeitė: Baltarusija atsidūrė visiškoje Rusijos įtakoje, o Lietuva pradėjo dideliais mastais investuoti į gynybą.
Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuva susipyko su Kinija. Todėl, jo vertinimu, iš trijų svarbiausių veikėjų du – Rusija ir Kinija – į Lietuvą žvelgia nepalankiai, o D. Trumpas yra vienintelis, galintis šiuo metu užtikrinti veiksmingą šalies gynybą, tačiau Lietuvos politikai nesugeba jo išgirsti.
Ž. Pavilionis į šiuos svarstymus atsakė istoriniu palyginimu. Jo teigimu, galima įsivaizduoti, kad pasaulis atsidūrė Miuncheno suokalbio išvakarėse arba prieš Jaltos konferenciją. Tokiu atveju, jo manymu, yra du keliai: pasiduoti ir tikėtis, kad viskas susiklostys gerai, arba, kaip V. Čerčilis, laikytis gynybos ir nenusileisti.
Ž. Pavilionis priminė, kad V. Čerčiliui po dvejų metų pavyko įtikinti Ameriką stoti į jo pusę. Politiko teigimu, jei ne V. Čerčilis, šiandien nebūtų galima taip laisvai kalbėti.
Jis ragino nepasiduoti ir kritikavo sprendimus tartis su Rusija nepasitarus su partneriais. Ž. Pavilionio vertinimu, toks elgesys nėra stiprybės, net jei jis pateikiamas kaip suomiškas ar didvyriškas žingsnis, požymis.
Vertindamas Europos Sąjungos ir JAV paramą, I. Vėgėlė teigė, kad ES valstybės neturi pakankamos karinės galios, reikalingos deryboms. Europos Sąjungos gynybos infrastruktūra pirmiausia remiasi NATO, o pagrindinė NATO karinė jėga yra JAV.
Jo manymu, didžiausia Lietuvos klaida – pasirinkti vieną vienintelį kelią, visas kortas sudėti ant vieno varianto ir ignoruoti kitas galimybes. I. Vėgėlės teigimu, Lietuva pasirinko konfliktuoti su aplinkinėmis valstybėmis, o įtampa buvo kilusi net su JAV, kai prezidento rinkimus laimėjo ne tas kandidatas, kurio tikėtasi.
