Spalio 22 d., likus mažiau nei dviem mėnesiams iki 75-ojo gimtadienio, mirė ilgametė Vilniaus universiteto darbuotoja, draugė, kolegė ir vadovė doc. dr. Birutė Marytė Pociūtė (1951–2026). Kolegos ją apibūdina kaip universiteto patriotę, iki paskutinių dienų išlikusią ištikimą aukštajai mokyklai ir klasikinio universiteto idėjai.
Birutę Marytę Pociūtę prisimena Vilniaus universiteto profesorius emeritas Albinas Bagdonas ir VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto profesorė Laima Bulotaitė.
Birutė gimė 1951 m. gruodžio 17 d. Kaune, Garliavos priemiestyje. 1970 m. ji įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto psichologijos studijų programą, kuri tuo metu pasižymėjo dideliu stojančiųjų konkursu. Kadangi psichologija VU pradėta dėstyti tik 1969 m. rugsėjį, Birutė su kurso draugais tapo antrąja, 1975 metų, šios krypties absolventų laida.
Kaip ir keli kiti pirmųjų psichologijos laidų absolventai, po studijų ji buvo paskirta dirbti Vilniaus universitete. Čia prasidėjo jos mokslininkės, dėstytojos ir vadovės kelias.
1975–1988 m. Birutė dirbo Pedagogikos katedros asistente ir vyresniąja asistente, pradėjo aspirantūros studijas. 1983 m. ji apgynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Studentų adaptacijos asmeninės problemos ir jų sprendimas akademinės grupės kuratoriaus darbe“. Po nostrifikacijos 1994 m. šis laipsnis prilygintas edukologijos mokslų daktaro laipsniui. 1977 m. Birutei suteiktas docentės pedagoginis vardas.
1989 m. ji tapo naujai įkurto Filosofijos fakulteto prodekane, o 1993–2002 m. jam vadovavo kaip dekanė. Tuo pačiu laikotarpiu Birutė vadovavo ir Bendrosios psichologijos katedrai. 2002–2007 m. ji buvo Vilniaus universiteto prorektorė studijų reikalams.
Užimdama vadovaujamas pareigas – būdama katedros vedėja, dekane ar prorektore – Birutė prisidėjo prie fakulteto mokslininkų iniciatyvų, kuriant tyrimų centrus, naujas katedras ir studijų programas. 1999–2003 m. ji vadovavo Lietuvos psichologų sąjungai. Tuo metu, apie 1993 m., organizacija buvo išgyvenusi didelę institucinę krizę, o iš jos galutinai išbristi pavyko Birutei vadovaujant.
Net eidama administracines pareigas ji dėstė bent kelis dalykus. Nuo 2007 m. iki išėjimo į užtarnautą poilsį ir 2020 m. suteikto VU afilijuoto mokslininko vardo Birutė dirbo docente. Ji dėstė pedagoginę psichologiją, profesinio pasirinkimo psichologiją, taip pat dalyką „Mąstymas ir kalba“.
Birutės moksliniai interesai buvo platūs. Ji domėjosi įvairiomis psichologijos kryptimis ir naujovėmis, tačiau labiausiai save siejo su biheivioristine bei kognityviąja psichologija.
Daug dėmesio ji skyrė karjeros psichologijai: dalyvavo ir vadovavo moksliniams projektams, prisidėjo prie karjeros ugdymo sistemos kūrimo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose, rengė mokomąją medžiagą. Tarp jos darbų – 2008 m. išleistas „Konsultavimas renkantis profesiją“ ir kartu su bendraautoriais 2015 m. parengta knyga „Karjeros planavimas: teorija, tyrimai, taikymai“. Iš viso Birutė paskelbė daugiau kaip 50 mokslinių publikacijų.
Kolegų teigimu, Birutė niekada neliko nepastebėta. Ji turėjo tvirtą nuomonę, nebandė įtikti visiems, todėl jos tiesmukumas ne kiekvienam buvo priimtinas. Vis dėlto ji buvo laikoma objektyvia ir teisinga, siekusia, kad universitetas išlaikytų aukščiausią mokslo ir studijų lygį bei pritrauktų talentingiausius dėstytojus. Jai tiko dažnai kartota frazė: „Būkime griežti, bet teisingi.“ Birutė mėgo humorą, gebėjo pasišaipyti ir iš kitų, ir iš savęs.
Išėjusi į pensiją ji toliau aktyviai domėjosi universiteto ir fakulteto gyvenimu, sekė Lietuvos bei užsienio politikos naujienas ir apie jas karštai diskutuodavo su draugėmis. Birutė daug skaitė, dažnai lankydavosi knygynuose. Kai knygos nebetilpdavo lentynose, ji mielai jomis dalydavosi su draugais.
Kelis kartus ji knygų perdavė ligoninėms, džiaugdamasi, kad jos padės pacientams bent trumpam užsimiršti. Birutė taip pat daug keliavo, o užsienyje stengdavosi aplankyti ne tik muziejus, bet ir teatrus. Tarp jos aplankytų vietų buvo Vienos opera, „Arena di Verona“ ir Varšuvos „Opera Królewska“. Kai kurios suplanuotos kelionės taip ir neįvyko.
Draugų atmintyje Birutė išliks kaip geros nuotaikos, optimizmo ir nepailstančio smalsumo kupinas žmogus bei įkvepiantis pavyzdys.
1999 m. žurnale „Acta Pedagogica“ ji pati savo gyvenimą apibūdino sakydama, kad jos autobiografiją tuomet sudarė trys pagrindiniai momentai – gimimas, mokslai ir darbas. Birutė rašė negalinti paaiškinti, kodėl visa tai darė, nes datas užrašyti lengviau nei atskleisti poelgių motyvus, ir manė, kad jos gyvenimą daugeliu atvejų nulėmė atsitiktinumas.
Ji taip pat pasakojo, kad tėvai ją auklėjo laisvai, sudarydami sąlygas pačiai priimti sprendimus. Mokykloje ji mokėsi lengvai, o rinkdamasi profesiją galėjo pasukti ne tik psichologijos, bet ir biologijos, chemijos, medicinos ar inžinerijos keliu. Psichologiją pasirinko todėl, kad apie ją nieko nežinojo.
Atsisveikinimas su Birute Maryte Pociūte vyks šeštadienį, spalio 24 d., nuo 16 val. Garliavoje, laidojimo namuose „Gedulo rūmai“, esančiuose Šimkaus g. 22.
Šv. Mišios už velionę bus aukojamos šeštadienį, spalio 24 d., 18 val. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje. Į ją bus galima patekti per Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemą.
Laidotuvės vyks sekmadienį, spalio 25 d., 14 val. Garliavos miesto, arba Jonučių, kapinėse. Šeima prašo vietoje vainikų velionę palydėti viena balta gėle.
