Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros duomenimis, 2050 metais pasaulyje gali būti diagnozuota apie 35 mln. naujų vėžio atvejų – maždaug 77 proc. daugiau nei 2022-aisiais. Vis dėlto dalis navikų taip ir lieka nepastebėti, nes nesukelia jokių simptomų.
Apie vėžio priežastis, infekcijų ir paveldimumo įtaką, prevenciją bei ligos ateitį naujienų portalui tv3.lt pasakojo Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė, vykdanti pavaduotojos mokslui ir plėtrai funkcijas, dr. Živilė Gudlevičienė.
Infekcijos taip pat gali prisidėti prie vėžio išsivystymo
Anot specialistės, kai kurios virusinės ir bakterinės infekcijos laikomos vėžio rizikos veiksniais. Jos gali tiesiogiai pakeisti ląsteles, sutrikdyti navikų slopiklių genų veiklą arba sukelti ilgalaikį uždegimą. Dėl to ląstelėse ilgainiui gali atsirasti pokyčių, lemiančių vėžio vystymąsi.
Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) siejamas su gimdos kaklelio vėžiu, hepatito B ir C virusai – su kepenų vėžiu, o bakterija Helicobacter pylori didina skrandžio vėžio riziką. Epšteino-Baro virusas siejamas su limfomomis ir leukemijomis.
Net gripo virusas kai kuriais atvejais gali tapti katalizatoriumi – paspartinti organizme jau esančių pakitusių genų veikimą. Specialistė taip pat minėjo Žmogaus T limfocitų I ir II virusus, kurie endeminiuose regionuose gali sukelti leukemijas. Žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV, nusilpus imunitetui padidėja įvairių onkologinių ligų rizika.
Ilgalaikį uždegimą sukeliančios bakterijos taip pat nėra nepavojingos. Skrandyje gyvenanti Helicobacter pylori dažnai lemia lėtinį uždegimą ir opas, o metų metus trunkantis uždegiminis procesas didina skrandžio vėžio tikimybę. Ląstelių dalijimąsi ir mutacijų riziką gali skatinti ir kitos lėtinės infekcijos ar ligos, pavyzdžiui, opinis kolitas.
Mokslininkai taip pat tiria žarnyno mikrobiotą. Kai kurios bakterijos dažnai aptinkamos storosios žarnos navikuose, tačiau kol kas dar nėra aišku, ar jos skatina vėžį, ar tiesiog apsigyvena jau susiformavusiame navike.
Kurie produktai siejami su didesne rizika?
Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra kancerogenus grupuoja pagal mokslinių įrodymų tvirtumą, o ne pagal jų pavojingumo laipsnį. Todėl vienoje grupėje gali būti ir labai skirtingo poveikio medžiagų.
Tabakas ir alkoholis priskiriami I grupės, arba įrodytiems, kancerogenams. Perdirbta mėsa taip pat yra šioje grupėje, tačiau tabakas yra nepalyginamai pavojingesnis. Raudona mėsa, taip pat stipriai grilinta ar rūkyta mėsa priskiriama II A grupei – tikėtiniems kancerogenams.
Cheminiai maisto priedai, naudojami neviršijant leistinų kiekių, vėžio rizikos reikšmingai nedidina. Todėl svarbiau vertinti bendrą kasdienę mitybą – ką žmogus valgo ir kokiais kiekiais.
Paveldimumas lemia tik dalį atvejų
Nors polinkis sirgti vėžiu gali būti paveldimas, tai nutinka gerokai rečiau, nei dažnai manoma. Paveldėti didelės rizikos genų pokyčiai lemia apie 5–10 proc. visų vėžio atvejų. Dauguma kitų navikų atsiranda dėl per gyvenimą susikaupusių mutacijų.
Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos. Jos gerokai padidina krūties, kiaušidžių, prostatos ir kasos vėžio riziką.
Paveldimą polinkį galima įtarti tuomet, kai keli artimi giminaičiai sirgo tos pačios rūšies vėžiu, ypač jei liga nustatyta iki 50 metų, arba kai vienas žmogus susirgo keliomis vėžio rūšimis. Vis dėlto panaši diagnozė keliems šeimos nariams nebūtinai reiškia paveldėtą geną – įtakos gali turėti bendri įpročiai ir ta pati aplinka.
Paveldėtas geno pokytis reiškia didesnę riziką, bet negarantuoja, kad žmogus būtinai susirgs.
Visų žmonių tikrinti „nuo visko“ nėra prasmės
Naujagimiams skirto išplėstinio vėžio rizikos testo nėra. Galima tirti tik žinomų genų mutacijas, nes didžioji dalis navikų susiformuoja dėl per gyvenimą atsiradusių, o ne paveldėtų pokyčių. Be to, daugelio mažo poveikio genų deriniai leidžia tik apytiksliai įvertinti suaugusiojo riziką, bet ne tiksliai nuspėti konkretaus vaiko ateitį. Riziką taip pat gali pakeisti gyvenimo būdas ir aplinka.
Vaikai dėl suaugusiųjų vėžio genų paprastai netiriami – tyrimai atliekami sulaukus pilnametystės, kai pats žmogus gali nuspręsti, ar nori žinoti rezultatus.
Nors šiuolaikinės technologijos leidžia ištirti daugybę genetinių pokyčių, prieš tai verta įvertinti, ar tokia informacija suteiks realios naudos, ar tik sukels nuolatinį stresą.
Po mirties atlikti tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis 70–80 metų vyrų turi niekada nepasireiškusį prostatos vėžį. Nedideli skydliaukės navikai taip pat aptinkami gana dažnai. Todėl bendras visų žmonių tikrinimas dėl visų įmanomų navikų nėra tikslas. Patikros programos taikomos tada, kai anksti nustatytą ligą galima veiksmingai išgydyti.
Lietuvoje problema išlieka ta, kad nemokamose prevencinėse programose dalyvauja ne visi – dažniausiai nepasitikrina net pusė tikslinės amžiaus grupės žmonių.
Ankstyvos stadijos krūties, sėklidžių, skydliaukės vėžio ir melanomos gydymo sėkmė viršija 90 proc. Krūties vėžį nustačius pirmoje stadijoje, išgyvenamumas siekia beveik 100 proc., tačiau ketvirtoje stadijoje galimybės gerokai sumažėja. Vėlai diagnozuotą vėžį ne visada pavyksta visiškai išgydyti, bet vis dažniau jį galima daugelį metų kontroliuoti kaip lėtinę ligą.
Atvejų daugės, tačiau liga taps labiau valdoma
Vėžio atvejų skaičius augs dėl didėjančio gyventojų skaičiaus ir visuomenės senėjimo. IARC prognozuoja, kad 2050 metais pasaulyje bus apie 35 mln. naujų atvejų.
Kita vertus, mirtingumas turėtų mažėti dėl geresnio gydymo, platesnių patikros programų ir rizikos veiksnių kontrolės. Personalizuota medicina – tikslinė terapija, imunoterapija ir individualios mRNR vėžio vakcinos, kurios šiuo metu tiriamos klinikiniuose tyrimuose – leis gydymą tiksliau pritaikyti konkrečiam pacientui ir jo navikui.
Perspektyvūs ir nauji diagnostikos metodai, tarp jų skysta biopsija, galinti aptikti naviko DNR fragmentus. Dirbtinis intelektas jau padeda vertinti medicininius vaizdus, o ateityje turėtų padėti parinkti individualią gydymo taktiką.
Ką galima padaryti siekiant sumažinti riziką?
PSO vertinimu, maždaug 30–50 proc. vėžio atvejų būtų galima išvengti. Europos kovos su vėžiu kodeksas rekomenduoja:
- nerūkyti ir nevartoti tabako bei nikotino gaminių, taip pat saugoti vaikus nuo pasyvaus rūkymo;
- alkoholio vartoti kuo mažiau, o geriausia – visai atsisakyti;
- palaikyti sveiką svorį ir kas savaitę bent 150 minučių judėti;
- valgyti daugiau daržovių, vaisių, viso grūdo produktų ir ankštinių, riboti perdirbtą bei raudoną mėsą, labai sūrų maistą ir saldintus gėrimus;
- saugotis saulės ir nesilankyti soliariumuose;
- pasiskiepyti nuo ŽPV ir hepatito B;
- dalyvauti krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio patikros programose;
- patikrinti namus dėl radono ir laikytis darbo saugos reikalavimų dirbant su kenksmingomis medžiagomis;
- jei įmanoma, kūdikius žindyti – tai mažina krūties vėžio riziką;
- kreiptis į gydytoją, jei kelias savaites nepraeina gumbas, žaizdelė, kosulys, kraujavimas ar kitas simptomas.
Nė viena priemonė neapsaugo nuo vėžio visiškai, tačiau šių rekomendacijų laikymasis gali gerokai sumažinti riziką. O patikros padeda ligą nustatyti tuomet, kai ją dar galima išgydyti.
