Lapkričio 13-ąją Kauno apygardos teismas pradėjo nagrinėti Beno Mikutavičiaus bylą. Jis kaltinamas savo pusseserės, gimusios 2003 metais, ir nekilnojamojo turto brokerės, gimusios 2001 metais, nužudymu. Posėdyje kaltinamasis pripažino kaltę ir papasakojo ne tik apie įvykdytus nusikaltimus, bet ir apie vėlesnius savo planus.
Benas Mikutavičius (nuotr. Aurimas Barkauskas/ELTA, BNS)
Teisme B. Mikutavičius teigė, kad žmogžudystes buvo suplanavęs iš anksto. Jis pasakojo ketinęs nužudyti visus žmones, su kuriais buvo susitaręs susitikti: pirmiausia pusseserę Simoną, o vėliau – brokerę Osinskaitę.
Kaltinamasis taip pat sakė, kad viskas galėjo baigtis dar baisiau, nes tą dieną buvo numatęs susitikimus su daugiau nei dviem žmonėmis.
Vis dėlto teismo posėdžio metu užfiksuotose nuotraukose matyti, kad B. Mikutavičius sėdėjo šypsodamasis. Jo elgesys ir veido išraiška sukėlė klausimų, ką tokia reakcija galėtų reikšti.
Pažymėtina, kad kūno kalba nėra mokslo bendruomenės pripažintas mokslinis metodas. Todėl šiame straipsnyje pateikiami vertinimai yra pašnekovės nuomonė, o ne objektyvūs faktai ar moksliškai patvirtintos išvados.
Šypsena sukūrė ryškų kontrastą
Naujienų portalas tv3.lt dėl B. Mikutavičiaus elgesio kreipėsi į kūno kalbos ir veidoskaitos specialistę, knygos „Kreivakalbystė. Kūno kalbos paslaptys“ autorę Laurą Šukienę.
Ji teigė, kad stebėti vaizdus ir nuotraukas iš teismo buvo labai nemalonu, tačiau kaltinamojo elgesį galima aiškinti įvairiai. Specialistę labiausiai nustebino skirtumas tarp jam pareikštų itin sunkių kaltinimų ir jo veido išraiškos.
Pasak L. Šukienės, B. Mikutavičius, kalbėdamas su žurnalistais apie žiaurius nužudymus, šypsojosi. Toks elgesys, jos vertinimu, sukuria kognityvinio disonanso jausmą.
Galvą nuleisdavo, pirštais atlikdavo pasikartojančius judesius
Specialistė atkreipė dėmesį ir į kitas kaltinamojo elgesio detales. B. Mikutavičius nuleisdavo galvą bei žvilgsnį, o kalbėdamas su žurnalistais nuolat trindavo pirštus.
L. Šukienė paaiškino, kad pirštų trynimas gali būti savireguliacijos veiksmas, padedantis žmogui mažinti vidinę įtampą. Tačiau vien iš šio gesto neįmanoma patikimai nustatyti, ar žmogus nerimauja, ar jaučia kaltę.
Nuleista galva ir žemyn nukreiptas žvilgsnis taip pat gali būti siejami su gėda ar atgaila, tačiau šie požymiai nėra pakankami tokioms išvadoms daryti. Todėl, jos teigimu, svarbu vertinti žodžių ir neverbalinio elgesio visumą.
Šiuo atveju daugiausia dėmesio, pasak specialistės, sulaukia ramūs atsakymai, šypsena ir atviras pasakojimas apie planus nužudyti daugiau aukų.
Elgesys kelia klausimų dėl psichikos būklės
L. Šukienės vertinimu, tiek B. Mikutavičiaus parodymai, tiek jo elgesys verčia rimtai svarstyti apie jo psichikos būklę. Klausimų kelia ir tai, kaip kaltinamasis vertina savo veiksmus bei jų padarinius.
Specialistė svarstė, ar B. Mikutavičius iš tiesų nejaučia kaltės, ar šypsena galėtų slėpti įtampą, o gal jo emocinė reakcija tiesiog neatitinka to, ko tokioje situacijoje įprastai tikimės.
Jos teigimu, vien kūno kalba į šiuos klausimus atsakyti negali. Vis dėlto ji gali parodyti elgesio prieštaravimus, kuriuos reikėtų nagrinėti kartu su žmogaus žodžiais, konkrečios situacijos aplinkybėmis ir platesniu jo elgesio vertinimu.
Pasak L. Šukienės, žmones neretai labiau sutrikdo ne patys ištarti žodžiai, o tai, kaip žmogus elgiasi juos sakydamas.
