Pirmadienį opozicinių konservatorių frakcijos narių Jurgitos Sejonienės ir Paulės Kuzmickienės surengtoje spaudos konferencijoje specialistai kritikavo planuojamą ambulatorinių slaugos paslaugų namuose pertvarką. Jie teigė nesuprantantys, kodėl siekiama keisti, jų vertinimu, veikiančią sistemą.
Medicinos paslaugų centro „SolviMeda“ vadovas Justinas Barkus pabrėžė, kad sprendžiant dėl pokyčių neturėtų būti pamirštas pagrindinis sveikatos apsaugos tikslas – pagalba žmogui.
Baiminamasi pacientų antplūdžio į ligonines
Baltijos paliatyviosios priežiūros asociacijos pirmininkas Marius Čiurlionis sakė, kad ambulatorinės slaugos paslaugos namuose buvo nuosekliai plėtojamos daugelį metų. Šiuo metu jas gauna apie 70 tūkst. žmonių, o paslaugas teikia keli šimtai sveikatos priežiūros įstaigų ir daugybė slaugytojų.
Jo teigimu, ši paslauga yra svarbi tiek pirminei sveikatos priežiūrai, tiek šeimos medicinai. Jei žmogus laiku nesulauktų reikiamos pagalbos namuose, jis galėtų kreiptis į ligoninės priimamąjį ar polikliniką. Dėl to gydymo įstaigoms tektų didesnis krūvis, nors dalis paslaugų galėtų būti suteikta paciento namuose.
M. Čiurlionis taip pat abejojo, ar pagal dabar pristatomą modelį per du mėnesius numatytos iki 24 paslaugų būtų pakankamos. Šiuo metu, esant didesniam poreikiui, žmogus pagalbą gali gauti beveik kasdien.
Be to, viešai kalbama, kad praėjus dviem mėnesiams paslaugos teoriškai galėtų tapti mokamos. Specialistas įspėjo, kad tuomet žmonės, nenorėdami mokėti, gali dažniau kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigas.
Neaišku, ar savivaldybės sugebės užtikrinti tęstinumą
Lietuvos šeimos gydytojų profesinės sąjungos atstovė Giedrė Baršauskienė teigė, kad dabartinė ambulatorinės slaugos sistema šeimos gydytojams yra reikšminga pagalba. Specialistai tarpusavyje tiesiogiai keičiasi informacija apie pacientą, tačiau pagal planuojamą modelį paslaugų koordinavimas būtų perduotas savivaldybėms.
Dėl to, anot jos, kyla abejonių, ar pavyks išsaugoti greitą reagavimą ir paslaugų tęstinumą. Jei pacientai dėl neprieinamų paslaugų būtų priversti kreiptis į gydymo įstaigas, papildomas krūvis tektų šeimos gydytojų komandose dirbantiems slaugytojams. Taip galėtų būti dubliuojamos skirtingų įstaigų teikiamos paslaugos, nors Lietuvoje gali nepakakti slaugos specialistų tokiam modeliui.
Pacientai baiminasi galimų priemokų
Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė sakė, kad teisės aktuose ne visada atsispindi deklaruojamas siekis sveikatos sistemos centre matyti žmogų.
Didžiausią nerimą pacientų organizacijoms kelia galimas paslaugų teikimo laikotarpio trumpinimas ir rizika, kad už dalį pagalbos žmonėms teks mokėti patiems. Daugeliui šių paslaugų reikalingų pacientų yra vyresnio amžiaus, o jų pajamos – ribotos.
Jei pagalba namuose taptų mažiau prieinama, žmonės būtų priversti dažniau vykti į gydymo įstaigas. Tai ypač aktualu regionuose, kur pasirinkimas ribotas, o dalis pacientų neturi galimybės nuvykti kitur.
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos direktorė Neringa Čiakienė sakė, kad šiek tiek ramina tik tai, jog planuojama reforma neapima paliatyviosios pagalbos. Lietuvoje su onkologinės ligos diagnoze gyvena apie 150 tūkst. žmonių, o kasmet miršta apie 8 tūkst. pacientų, kuriems reikalinga slauga arba paliatyvioji pagalba.
Pasak N. Čiakienės, nors reforma pristatoma kaip naudinga, kyla klausimų dėl jos įgyvendinimo skirtingose 60 savivaldybių. Ji taip pat pabrėžė, kad ne visada aišku, kas konkrečiai būtų atsakingas už paciento kelią.
Kodėl pasirinktas būtent 60 dienų laikotarpis?
Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos narė Auristida Gerliakienė sutiko, kad slaugos ir globos sistemų sujungimas gali būti prasmingas, jei būtų sprendžiama funkcijų dubliavimo problema ir tam skirtas papildomas finansavimas.
Vis dėlto ji kėlė klausimų dėl planuojamų ambulatorinės ir stacionarinės slaugos pokyčių. Specialistė nesupranta, kodėl pasirinktas būtent 60 dienų laikotarpis, nes po insulto, sergant demencija ar patyrus šlaunikaulio kaklelio lūžį sveikimas gali trukti keturis ar šešis mėnesius.
Pacientui grįžus namo, pagalbos gali prireikti iš karto. Tam būtini darbuotojai, medicinos priemonės, funkcinė lova, vaikštynė ir kita įranga, kurios šeimos dažnai neturi. A. Gerliakienė pabrėžė, kad savivaldybė ne visada gali iš karto užtikrinti visas reikalingas priemones.
Slaugytojų trūkumas gali dar labiau paaštrėti
A. Gerliakienė taip pat atkreipė dėmesį į slaugos specialistų stoką. Pasak jos, dabartinė sistema daugiausia remiasi pensinio ir priešpensinio amžiaus darbuotojais, todėl ateityje gali likti tik nedidelė dalis šiuo metu dirbančių specialistų.
Medikė teigė, kad vis daugiau atsakomybės už slaugą perkeliama šeimoms. Pasiturinčios šeimos galėtų samdyti slaugytojus, tačiau tokios galimybės neturinčioms tektų pačioms rūpintis artimaisiais. Tai galėtų reikšti pasitraukimą iš darbo rinkos, prarastas pajamas ir mažesnes valstybės mokestines pajamas.
Nuolatinė sunkiai sergančio žmogaus priežiūra šeimai yra didelis fizinis ir emocinis krūvis. Gydymo įstaigose pacientus prižiūri pamainomis dirbančios komandos, o namuose visa atsakomybė dažnai tenka vienam ar dviem žmonėms. Dėl netinkamų sąlygų gali nukentėti ir patys slaugantieji.
Specialistai reformoje įžvelgia politinį sprendimą
M. Čiurlionis pabrėžė, kad tokiai pertvarkai neužtenka vien parengti teisės aktą. Pasak jo, būtinas ilgas pasirengimas ir išsamios diskusijos. Jis taip pat kėlė klausimą, ar buvo tinkamai įvertintas galimas reformos poveikis ir ar viešosios konsultacijos apėmė visas suinteresuotas grupes.
Andrejus Rudanovas, nevyriausybinės organizacijos „European Life Science & Knowledge Institute“ partneris, teigė, kad prieš rengiant naują reguliavimą pirmiausia turėtų būti parengta koncepcija. Į diskusijas, jo manymu, reikėtų įtraukti pacientų ir specialistų organizacijas, medikus, slaugos darbuotojus bei paslaugų teikėjus.
N. Čiakienė taip pat kėlė klausimą, kaip paciento kelią, finansuojamą Privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, gali formuoti viena institucija, procese nedalyvaujant Sveikatos apsaugos ministerijai ir pacientams.
Pertvarka planuojama nuo 2029 metų
Pagal planuojamą modelį ilgalaikės priežiūros paslaugų teikėjams būtų išduodamos atitinkamos licencijos, o sveikatos priežiūros veiklai būtų taikomi atskiri licencijavimo reikalavimai.
Numatyta, kad ilgalaikė priežiūra būtų finansuojama iš keturių šaltinių: valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų, Privalomojo sveikatos draudimo fondo ir pačių asmenų lėšų.
Ministrai Linas Kukuraitis ir Inga Ruginienė yra nurodę, kad įstatymo projektą Seimui ketinama pateikti vėliausiai šių metų lapkritį, o pakeitimai turėtų įsigalioti 2029 metų sausį.
Paulė Kuzmickienė sakė, kad Seimas ir jo komitetai kol kas projekto pristatymo negavo, todėl diskusijos grindžiamos nuogirdomis ir viešai pasirodžiusiomis antraštėmis. Ji pripažino reformos poreikį ir politinio sutarimo svarbą, tačiau kritikavo pasirinkta kelią, kuriuo einama be išsamesnių diskusijų.
I. Ruginienė ir L. Kukuraitis anksčiau teigė, kad pertvarka leistų racionaliau paskirstyti specialistus ir išteklius, atsižvelgiant į kompleksinius žmogaus poreikius, o ne prie sistemos pritaikant darbuotojus.
2028 metais vyks Seimo rinkimai, todėl 2029-aisiais, kai pagal valdančiųjų planą turėtų pradėti veikti naujas modelis, šalies Vyriausybė jau gali būti pasikeitusi. I. Ruginienė rugsėjį pareiškė prisiimanti atsakomybę parengti ir įgyvendinti numatomus pokyčius.
