Viešumoje kilęs žurnalisto Andriaus Tapino ir prezidento Gitano Nausėdos konfliktas sulaukė didelio dėmesio. Prezidentūra neapsiribojo šalies vadovo sprendimo paaiškinimu – ji griežtai reagavo ir į žurnalisto kritiką. Dėl to kilo klausimų, kodėl pasirinktas toks aštrus komunikacijos būdas.
A. Tapinas suabejojo prezidento sprendimu
A. Tapinas kėlė klausimą, ar G. Nausėda negalėjo kitaip sudėlioti savo darbotvarkės ir dalyvauti V. Adamkaus minėjime. Žurnalistas taip pat priminė ankstesnę dabartinio prezidento kritiką prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri dėl techninių kliūčių nebuvo nuvykusi į Latvijos nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Tuomet G. Nausėda sakė, kad prireikus į renginį būtų vykęs net dviračiu.
Į tai Prezidentūra atsakė pareikšdama, kad A. Tapino pasisakymai rodo nepagarbą valstybei ir Prezidento institucijai. Ji taip pat pabrėžė, kad šalies vadovo darbas ginant Lietuvos interesus yra neatsiejamas nuo pagarbos V. Adamkui.
Toks atsakas dar labiau paaštrino diskusiją ir paskatino svarstyti, ar Prezidentūra, gindama G. Nausėdos sprendimą, nepasirinko pernelyg konfrontacinės taktikos.
Ekspertas įžvelgia sąmoningą strategijos pakeitimą
Politinės komunikacijos eksperto M. Lapinsko vertinimu, tai nėra vien dviejų žmonių apsikeitimas replikomis. A. Tapinas į viešą kovą ateina pasitelkdamas savo auditoriją ir visuomeninę įtaką, o G. Nausėda remiasi prezidento institucijos autoritetu.
Ekspertas situaciją apibūdino kaip dviejų lygiaverčių viešosios erdvės dalyvių susidūrimą: vienas turi populiarumą, kitas – institucinius svorius.
M. Lapinskas pastebi, kad prezidento ir jo komandos reakcija į kritiką pastaruoju metu galėjo pasikeisti. Užuot dar kartą atsiprašę ar pasirinkę tylą, jie, jo manymu, nusprendė išmėginti agresyvesnį atsakymo modelį.
Tokiam stiliui įtakos galėjo turėti ir tarptautinės politinės tendencijos, tarp jų – Donaldo Trumpo pavyzdys. Tuo metu A. Tapinas savo kritikos prezidentui neatsisako.
Ekspertas mano, kad aštrus Prezidentūros atsakas greičiausiai nebuvo spontaniškas. Prieš pasirenkant tokią poziciją turėjo būti apsvarstyta galima visuomenės reakcija ir tai, kokią auditoriją bus siekiama pasiekti. M. Lapinsko teigimu, Prezidentūra galėjo nuspręsti, kad daugiau nuostolių patirtų tyliai dar kartą atsiprašinėdama A. Tapino, nei mėgindama jam atsakyti tuo pačiu tonu.
Konfliktas galėjo išplėsti A. Tapino auditoriją
Nors Prezidentūros pareiškimu siekta apginti šalies vadovą, komunikacijos prasme jis galėjo turėti ir priešingą rezultatą. Užuot leidusi ginčui savaime nurimti, pati Prezidentūra prisidėjo prie to, kad apie jį sužinotų dar daugiau žmonių.
M. Lapinskas pabrėžia, kad svarbu vertinti ne tik A. Tapino ankstesnę auditoriją, bet ir tai, kiek žmonių pasiekė Prezidentūros atsakas.
Jo aiškinimu, kadangi A. Tapino balsas jau yra plačiai girdimas, prezidentūros komanda galėjo siekti sudominti žmones, kurie iki tol apie žurnalistą nebuvo girdėję. Aštresnė reakcija galėjo paskatinti viešą diskusiją tarp tų, kurie paprastai neseka A. Tapino veiklos ar nepritaria jo kritikai. Prezidento atsakas jiems galėjo tapti proga išreikšti palaikymą šalies vadovui.
Vis dėlto kritika dėl prezidento sprendimo dėl to neišnyko. Konfliktas tapo matomas platesnei visuomenės daliai, o papildomo dėmesio sulaukė abi pusės.
Politikui tokia kova gali kainuoti brangiau
Vertindamas galimas pasekmes, M. Lapinskas atskyrė reputacinę ir politinę kainą. Jo teigimu, visuomenės veikėjams aštresnis bendravimas nebūtinai tampa problema, tačiau politikams tokie konfliktai gali turėti kitokių padarinių.
Ekspertas pabrėžė, kad visuomenės veikėjo reputacinė kaina gali būti nedidelė, tačiau politinė kaina – reikšminga.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kritikuojant politiką nepakanka vien įvardyti jo sprendimų trūkumų. Reikėtų pateikti ir alternatyvą. Priešingu atveju visuomenei gali pasirodyti, kad konfliktas kuriamas tik dėl dėmesio.
M. Lapinskas A. Tapino kritiką palygino su „YouTube“ kanalu, kuris kritikuoja visus, tačiau nepasiūlo jokio kito sprendimo.
Vis dėlto, eksperto vertinimu, šiuo metu visuomenę labiau domina pats susidūrimas nei politinis jo turinys. Žmonės linkę sekti viešas dramas, o politinių sprendimų aplinkybės dažnai lieka nuošalyje.
Prezidentūra galėjo rinktis ramesnį atsakymą
M. Lapinskas mano, kad Prezidentūra galėjo situaciją suvaldyti kitaip. Užuot asmeniškai puolusi kritiką išsakiusį žurnalistą, ji galėjo išsamiau paaiškinti prezidento vizito Vokietijoje aplinkybes, jo reikšmę Lietuvai ir priežastis, dėl kurių G. Nausėda nedalyvavo minėjime.
Toks atsakas, eksperto manymu, būtų sumažinęs konfrontaciją ir suteikęs mažiau erdvės tolesnei eskalacijai. Tačiau Prezidentūra pasirinko kitą kelią – atsakyti į kritiką dar griežčiau ir pati įsitraukti į viešą konfliktą.
M. Lapinskas šį pasirinkimą vadina sąmoningu sprendimu įsivelti į susidūrimą. Jo vertinimu, tokio pareiškimo parengimas veikiausiai pareikalavo laiko ir svarstymų, todėl reakciją reikėtų vertinti ne vien kaip emocingą atsaką, o kaip apgalvotą komunikacijos strategiją.
Ekspertas neatmeta, kad ši politinė drama gali turėti ir teigiamų padarinių: dalis žmonių gali nusivilti prezidento komandos bendravimo stiliumi, tačiau kita visuomenės dalis gali labiau susidomėti politiniais procesais. Vis dėlto lieka neatsakyta, ar Prezidentūros įsitraukimas į asmeninį viešą konfliktą padeda išlaikyti institucijai įprastai priskiriamą autoritetą.
