Vaikų poetė ir knygų autorė Indrė Pliuškytė-Zalieckienė sako labiausiai nemėgstanti pamokslauti. Jos įsitikinimu, vaikams reikia kalbėti apie tai, kas jiems iš tikrųjų rūpi, o ne apie temas, kurios, suaugusiųjų manymu, turėtų būti svarbios. Naujausioje knygoje „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ skambantys baisūs ir juokingi eilėraščiai pasakoja apie svajonių mokyklą su katinų prieglauda ir lazerių šaudykla, tačiau kartu paliečia tikrus moksleivių rūpesčius.
Knygų „Kaip sutramdyti žvėryną“, „Abėcėlė virtuvėje“ ir „Neatlikau namų darbų“ autorė siekia pirmiausia būti priimta į vaikų pasaulį. Tuomet, jos manymu, atsiranda galimybė kalbėtis ir apie rimtesnius dalykus. Poetė pati įsitikino, kad eilėraščiuose vaikai nepriima pamokymų.
Rašydama „Kaip sutramdyti žvėryną“, į eilėraštį apie krokodilą ji buvo įtraukusi pamokymą. Perskaičiusi tekstą sūnui pastebėjo, kad jo lūpų kampučiai nusileido, o susidomėjimas eilėraščiu išnyko. Todėl tekstą teko perrašyti, o šios klaidos autorė vėliau nebekartojo.
Už pirmąją knygą „Kapt kapt kapt“ I. Pliuškytė-Zalieckienė laimėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pirmosios knygos konkurso pirmosios vietos apdovanojimą. Jos debiutas vaikų literatūroje taip pat įvertintas Aldonos Liobytės premija, o rinkinys „Kaip sutramdyti žvėryną“ 2021-aisiais pelnė Metų knygos vaikams apdovanojimą. 2024 metais už knygą „Neatlikau namų darbų“ autorei įteikta Prano Mašioto premija.
Naujausią eilėraščių rinkinį „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ išleido leidykla „Alma littera“. Ši knyga yra vaikų pamėgto rinkinio „Neatlikau namų darbų“ tęsinys. Autorę kalbino Laisvė Radzevičienė.
Vaikų reakcijas tikrina gyvai
Paklausta, kaip išmoko su šiuolaikiniais vaikais kalbėtis taip, kad jie išgirstų, poetė juokavo nuolat turinti progų treniruotis – namuose su savo vaiku, o edukacijose su vaikais iš visos Lietuvos.
I. Pliuškytė-Zalieckienė pasakojo mėgstanti eilėraščius išbandyti gyvai: stebėti vaikų reakcijas ir pagal jas daryti išvadas. Jos tekstai skirti ne tik tyliam skaitymui, bet ir garsiam deklamavimui, todėl autorė stengiasi, kad jie būtų artimi klausytojams ir padėtų skaitovams sulaukti aplodismentų.
Poetės teigimu, eilėraštis šiuolaikiniams vaikams yra patogi literatūros forma. Trumpos eilutės ir didesnė balta erdvė puslapyje nesukuria įspūdžio, kad laukia didžiulis skaitymo krūvis. Jei tema vaikams aktuali, o tekste netrūksta humoro, jie noriai skaito dar vieną eilėraštį.
Kas vaikams įdomu, autorė sužino stebėdama jų gyvenimą ir klausydamasi, apie ką jie kalba bei ko nutyli. Kartais jai tenka išgirsti ir labai atvirus pasakojimus, kuriuose vaikai patys įvardija, kas jiems skauda ir rūpi.
Pavadinimą išrinko patys vaikai
Knygos „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ pavadinimą išrinko vaikai. Autorė turėjo tris variantus ir per literatūrines edukacijas mokyklose bei knygų mugėse klausinėjo jų nuomonės, net buvo parengusi nedidelę anketą. Tarp siūlymų buvo „Atsinešiu į pamokas katę“ ir „Eilėraštis, kurio nesimokysiu“, tačiau balsų persvara teko pavadinimui „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“.
Kurti naują rinkinį autorę skatino ir leidykla, pasiūliusi parašyti eilėraščių kiek vyresniems vaikams. Idėją palaikė ir patys moksleiviai, taip pat tėvai bei mokytojai. Pastarieji atkreipė dėmesį, kad į meninio skaitymo konkursų turus patekdavo keli vaikai, pasirinkę tuos pačius eilėraščius iš „Neatlikau namų darbų“. Tai parodė, kad reikia didesnės tekstų įvairovės, o mokyklos temos tam suteikia pakankamai medžiagos ne vienai knygai.
Jei pati taptų mokyklos direktore, I. Pliuškytė-Zalieckienė pamokų pradžią nukeltų iš 8.00 val. į 8.30 val., o po keturių pamokų skirtų valandos trukmės pertrauką. Per ją mokiniai galėtų papietauti ir pabūti lauke, o mokytojai bei edukacijas vedantys rašytojai – atsikvėpti.
Tokį tvarkaraštį autorė neseniai išbandė vienoje Kauno mokykloje. Po ilgesnės pertraukos į penktą pamoką susirinkdavo pailsėję, žvalūs mokiniai ir mokytojai, galintys tęsti užsiėmimus be nuovargio.
Prabilo net mokyklos daiktai
Knygoje balsas suteiktas ne tik mokyklos direktoriui, bet ir valgyklos salotoms bei kitiems įprastai nebyliems objektams. Autorė sakė, kad į rinkinį nepateko sporto salė, drabužių spintelė ir pokalbių robotas – jų balsai dar nebuvo iki galo atrasti. Galbūt šios idėjos ateityje bus išplėtotos, o gal liks juodraščiuose.
Mokyklos daiktus poetė prakalbino norėdama leistis į vaizduotės kelionę: jai buvo įdomu įsivaizduoti, ką pasakytų skambutis, salotos, kurių mokiniai nevalgo, ar išmanioji lenta, nuolat liečiama pirštais ir svajojanti apie drėgną kempinę. Edukacijose vaikai taip pat siūlo, kuriems mokyklos objektams suteikti balsą.
Kai kurios knygoje aprašytos vaikų fantazijos – svajonės apie katinų prieglaudą, lazerių šaudyklą ar noras mokytis vos mėnesį – kilo iš tikrų vaikų pasakojimų. Kitas situacijas autorė sukūrė stebėdama, kaip moksleiviai leidžia laiką, ir pati įsijausdama į vaiko vaidmenį.
Eilėraščių pradžia dažniausiai gimsta iš to, ką poetė mato mokykloje, prieš pamokas ar po jų. Vėliau ji idėją išplėtoja pasitelkdama vaizduotę ir kūrybinius sprendimus. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Sušlapusio sąsiuvinio eksperimentas“ aprašyta situacija iš tiesų nutiko autorės namuose.
Nors ji mėgina rašyti rimtą tekstą, galutinis rezultatas vis tiek dažnai būna juokingas. Autorės teigimu, humoras leidžia į rimtus dalykus pažvelgti mažiau įsitempus, be to, palengvina ir rašymą, ir skaitymą.
Pažįstami pavadinimai vaikus prajuokina
Knygoje atsiranda vaikams gerai žinomi „Minecraft“ ir „YouTube“. Poetė pastebi, kad išvydę pažįstamos programėlės pavadinimą eilėraštyje, vaikai akivaizdžiai nudžiunga. Jie skaito toliau, pradeda juoktis arba reikšmingai susižvalgo – atpažįsta save ir savo aplinką.
Kurdama tekstus autorė juos visada skaito garsiai. Ji tikrina kiekvieno žodžio kirčiavimą, net jei dėl jo yra visiškai tikra, kad vėliau nereikėtų taisyti eilėraščių, o vaikai, mokydamiesi juos atmintinai, galėtų taisyklingai tarti ne visada iš karto suprantamus žodžius.
Kai kur kirčio ženklai sudėti specialiai, kad skaitytojas iš karto pasirinktų taisyklingą kirčiavimą ir pajustų eiliuoto teksto malonumą. Ryškiausias pavyzdys – žodis „morkàs“, kurį, autorės manymu, dauguma žmonių taria pabrėždami O. Vienintelė sąmoninga išimtis – mokytojos atodūsis „Dieve braaaangus!“, į kurį įdėtas netaisyklingas kirčiavimas.
Tęsinys skirtas ūgtelėjusiam herojui
Abi knygas – „Neatlikau namų darbų“ ir „Jeigu būčiau mokyklos direktorius“ – sieja tas pats pasakotojas. Tačiau pirmojoje jis yra pradinukas, o naujajame rinkinyje jau paaugęs: vilki juodus drabužius ir slepiasi po gobtuvu. Jo amžių galima matyti iliustracijose ir pajusti pasikeitusiame, labiau paaugliams pritaikytame pasakojimo tone.
Abiejose knygose svarbus ir humoras. Autorė tikisi, kad jis sklandžiai persikėlė iš „Neatlikau namų darbų“ į naująjį rinkinį, nors susitikimuose su vyresniais mokiniais yra pasiruošusi ir saikingam akių vartymui.
Prano Mašioto premija, skirta už „Neatlikau namų darbų“, autorės teigimu, naujų konkrečių lūkesčių nesukūrė. Jos manymu, ne pati premija, o kiekviena nauja knyga į galvą pasodina dar vieną vidinį redaktorių. Prie to prisideda ir leidyklos pasitikėjimas nauju sumanymu bei Lietuvos kultūros tarybos skirta stipendija tekstams kurti.
Kuo daugiau knygų ji parašo, tuo stiprėja vidinė įtampa tarp saviraiškos laisvės ir didėjančio reiklumo tekstų kokybei. Prie trečiosios knygos autorė dirba su kūrybos redaktore, literatūrologe Danguole Šakavičiūte. Ji kelia aukštus reikalavimus ir padeda laiku sustoti, kai eilėraštį jau geriausia palikti ramybėje.
