Iki Vėlinių likus mažiau nei savaitei, Vilniaus Karveliškių kapinėse surengta ypatinga akcija. Vilniečiai ėmėsi tvarkyti niekieno nelankomus žmonių, palaidotų už valstybės lėšas, kapus. Kapinių vadinamajame Našlaičių kalnelyje tokių kapaviečių kasmet daugėja.
Tarp čia palaidotųjų yra ir iš karo niokojamos Ukrainos pasitraukusių žmonių. Našlaičių kalnelyje atsidūrė ir Rusijos piliečiai, dėl persekiojimo išvykę iš Vladimiro Putino režimo valdomos šalies į Lietuvą ir čia mirę.
Akcijos dieną Karveliškių kapinėse netrūko šurmulio – prie kapų su grėbliais stojo grupė vilniečių. Tarp jų buvo ir Renata, tvarkiusi kapavietę, kurioje palaidotas ne vienas žmogus.
Į akciją atvedė skaudūs išgyvenimai
Prieš Vėlines niekieno nelankomus kapus Renata tvarko jau ne pirmus metus. Tai daryti ją skatina asmeninė tragedija.
Vilnietė pasakojo, kad prieš trejus metus palaidojo sūnų, kuris ilsisi čia pat, šalia kitų kapų. Todėl, jos įsitikinimu, reikia pasirūpinti ir savo „kaimynais“. Renata taip pat minėjo savo senyvą mamą, kuri lanko šalia palaidotus žmones. Pasak moters, rūpesčiui nebūtina kraujo giminystė – svarbu, kad žmogus yra šalia.
Pirmą kartą našlaičių kapų tvarkymo akcijoje dalyvavo ir Liucija. Į Karveliškes ją atvedė taip pat skaudi patirtis.
Moteris sakė, kad prieš porą metų palaidojo dukrytę. Liucija tikina jaučianti, jog jos dukra tarsi prisideda prie to, ką ji daro, nes pradėjusi už ją daug melstis.
Besimelsdama Liucija ėmė globoti ir gyvus, ir mirusius benamius. Našlaičių kalnelyje laidojami likimo nuskriausti, vieniši, neatpažinti, artimiesiems nereikalingi arba apskritai jų neturintys žmonės. Ši vieta skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.
Idėją tokius mirusiuosius palaidoti pagarbiai iškėlė Joanitų vienuolyno atstovas Vygandas Čeponis.
Jo teigimu, anksčiau šiais žmonėmis niekas nesirūpino: duobė būdavo iškasama ekskavatoriumi, o palaikai tiesiog užkasami. Iš pradžių tokių kapų buvo apie 150, dabar vienoje vietoje palaidojama nuo 70 iki 80 žmonių.
Našlaičių kalnelyje daugėja užsieniečių kapų
Karveliškių kapinėse laidojami ne tik Lietuvos piliečiai. Valstybė čia palaidoja ir užsieniečius – maždaug po vieną žmogų per ketvirtį. Daugėja ir iš Ukrainos atvykusių žmonių kapų.
„Laidojimo paslaugų centro“ direktoriaus pavaduotojas Stasys Guja aiškino, kad kartais mirusiojo artimieji taip pat gyvena Lietuvoje, tačiau neturi pinigų laidotuvėms. Tokiais atvejais jie prašo žmogų palaidoti Našlaičių kalnelyje ir vėliau patys lanko jo kapą. Būna ir situacijų, kai mirusysis atvykęs iš Ukrainos, o jo giminių Lietuvoje nėra.
Čia palaidojami ir Rusijos piliečiai, kurie dėl aplinkybių negali grįžti į Vladimiro Putino režimo valdomą šalį. Jų laidotuvės taip pat apmokamos valstybės lėšomis.
Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, lietuviai nuo seno buvo pratę uždegti žvakutę ir ant nepažįstamo žmogaus kapo. Dar iki šios tradicijos paplitimo žmonės rūpinosi ne tik savo giminaičiais, bet ir tais mirusiaisiais, kurių nepažinojo.
Etnologė priminė senesnį paprotį prieš įeinant į kapines persižegnoti ir sukalbėti „Amžiną atilsį“. Jos teigimu, kapinės yra visų mirusiųjų namai, todėl nederėtų skubėti tik prie savo artimųjų kapų – svarbu prisiminti ir kitus išėjusius.
Dar po kelių dienų Našlaičių kalnelyje sužibs daugiau žvakučių. Ant niekieno nelankomų kapų jas uždegs mokiniai, taip pagerbdami anapilin išėjusius žmones, kurių niekas nebeprisimena.
