Amžių sandūroje Kaune veikusi „Marafono“ grupuotė išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Jos nariams buvo inkriminuotos devynios žmogžudystės, o teisme įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001 metų balandžio jie įvykdė penkis sunkius nusikaltimus.
Apie šią grupuotę 2003 metais rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Gaujos nariai palaikė ryšius su Panevėžio ir Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis bei užsienio nusikaltėliais. Jie turėjo pistoletų, peilių, antrankių, lipniosios juostos ir kastuvų, kurių reikėjo aukoms surišti bei kūnams slėpti.
Gaujos veiklos pagrindas – smurtas
Teismas nustatė, kad R. Baratinskas, V. Gembutas, V. Čėsna ir S. Narkevičius 1999 metų pradžioje sukūrė nusikalstamą susivienijimą. R. Baratinskas ir V. Gembutas anksčiau buvo teisti. Nusikaltimus vyrai planuodavo iš anksto, pasiskirstydavo vaidmenimis ir juos įvykdydavo šaltakraujiškai.
Nors teisiamieji teisme neigė kūrę gaują ir dalyvavę nusikaltimuose, jų kaltę patvirtino parodymai, rasti ginklai, žudymo įrankiai, lavonai bei aukų užkasimo vietos.
Kas buvo pagrindiniai grupuotės nariai?
R. Baratinskas, pravarde Marafonas, buvo 39 metų. Kaune jis palaikė ryšius su kitų grupuočių vadovais, o anksčiau pats buvo vadinamasis „torpeda“. Jis buvo Roberto Borcherto, pravarde Karabasas, patikėtinis. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu ir gebėjimu greitai pelnyti žmonių pasitikėjimą. Jo slapyvardis nusikaltėlių žargone reiškė apsvaigimą ir buvo siejamas su narkotikais.
44 metų V. Gembutas, vadintas Geležiniu, pasižymėjo didele fizine jėga. Jį sulaikant vos įveikė keturi „Aro“ pareigūnai. Vyras buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kiti du grupuotės nariai buvo 50 metų S. Narkevičius ir jauniausias iš jų – 29 metų V. Čėsna. Jie buvo giminaičiai.
Pirmasis nužudymas – dėl 100 tūkstančių dolerių
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios vyras grąžino tik dalį pinigų ir pradėjo nuo kreditoriaus slapstytis.
Tų pačių metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė abu vyrus aptarti skolos. Tačiau pokalbis baigėsi tuo, kad S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone.
Ten vyras buvo iki pusės nurengtas, lipniąja juosta surištos jo rankos ir kojos. Jį mušė kumščiais bei lazda, spardė ir badė peiliu. Nužudytą A. Vaišnį užkasė miške. Jo kūnas buvo rastas ir iškastas 2000 metų liepos 13 dieną. Abu kaltinamieji dėl šio nužudymo kaltės nepripažino.
Ne visi pagrobimų planai pavyko
1999 metų vasarą grupuotė įkaitu paėmė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. Už jo paleidimą iš artimųjų buvo pareikalauta 120 000 litų, tačiau pagrobėjai sutiko paimti 50 000 litų, kuriuos atvežė vyro brolis.
2000 metų sausį banditai mėgino pagrobti UAB „System“ generalinį direktorių Rytį B. Nors nusikaltėliai pradūrė jo automobilio padangas, vyras nesustojo ir telefonu išsikvietė apsaugą.
Jie taip pat buvo suplanavę buvusio EBSW viceprezidento Algio Pašukevičiaus pagrobimą. Šis išvengė pagrobimo, tačiau buvo sužalotas į antakį.
Vienos egzekucijos metu žuvo du vyrai
2000 metų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 000 JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Skolininkui neskubant grąžinti pinigų, buvo nuspręsta jį nužudyti.
Egzekucijai pasirinktas Keleriškių miške Kėdainių rajone buvęs sovietinės armijos raketinės bazės angaras. Balandžio 6-osios vakarą pirmiausia atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius, vėliau – R. Baratinskas ir V. Gembutas. Kartu su E. Gaudzevičiumi atvažiavo jo draugas R. Karpavičius.
Kai visi įėjo į angarą, V. Gembutas iš pistoleto TT nušovė R. Karpavičių dviem šūviais. Tuo metu kiti gaujos nariai saugojo išėjimus ir automobilio šviesomis apšvietė vietą.
E. Gaudzevičius mėgino pabėgti, bet S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi. Vyrui suklupus, nusikaltėliai jį surakino antrankiais ir įsisodino į automobilį. R. Karpavičiaus kūną suvyniojo į polietileną ir įmetė į V. Čėsnai priklausiusio automobilio bagažinę.
Vėliau kūną užkasė parinktoje vietoje. E. Gaudzevičių nuvežė į Kauno rajone, sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, esantį S. Narkevičiaus uošvio namelį. Rūsyje vyras buvo surištas, ant kaklo jam užveržė virvę, per prievartą girdė ir pasikeisdami saugojo.
Banditai tyčiojosi iš aukos, esą apsvaigęs jis praras pusiausvyrą, nukris ir pats pasikars. Tačiau vyras nepasidavė, todėl nusikaltėliai nutarė jį nužudyti. Balandžio 8 dieną E. Gaudzevičių nuvežė į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna ir S. Narkevičius iškasė duobę, o S. Narkevičius su V. Gembutu vyrą pasmaugė ir užkasė.
Vienas išgyvenęs žmogus sužlugdė visą gaują
Gaujos nariai nusprendė nužudyti ir Ričardą Pilsudskį, nes baiminosi, kad jis taps R. Karpavičiaus ir E. Gaudzevičiaus nužudymų liudininku. R. Pilsudskis žinojo, su kuo abu vyrai išvažiavo ir dingo.
Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas pagal susitarimą susitiko su R. Pilsudskiu prie 137-ojo Vilniaus–Klaipėdos autostrados kilometro Kėdainių rajone, netoli įvažiavimo į senąjį Žemaičių plentą. Kartu su R. Pilsudskiu atvykus Vilmantui Čereškai ir Jonui Velykiui, nusikaltėliai nusprendė susidoroti su visais trimis.
S. Narkevičius paleido šūvių seriją į V. Čereškos automobilį. Vairuotojas ir šalia sėdėjęs J. Velykis buvo sunkiai sužeisti. Vyrus išvilkus iš automobilio ir paguldžius prie R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio, V. Čereška pradėjo dejuoti. V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir suvarė peilį.
Sunkiai sužeistas J. Velykis apsimetė miręs. Kai nusikaltėliai nuėjo į mišką kasti duobės, jis pabėgo. Grįžę banditai jo neberado ir pradėjo ieškoti, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas.
Šis išgyvenęs vyras tapo svarbiu gaujos žlugimo atskaitos tašku. Vėliau paaiškėjo, kad nusikaltėliai net mėgino sužinoti, kurioje palatoje jis gydomas, ir svarstė pro langą įmesti „fugasą“ – granatą. Jiems nerūpėjo, kad sprogimas galėjo pražudyti kitus ligonius, medicinos seseris ar gydytojus.
Teisme gaujos vienybė subyrėjo
Prasidėjus teismo procesui visi keturi kaltinamieji suprato, kad už nusikaltimus gali sulaukti aukščiausios bausmės. Tuomet jie pradėjo kaltinti vienas kitą, o iki tol buvusi grupuotės vienybė iširo.
Nusikaltimus padėjo atskleisti V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymai, taip pat rasti kūnai, užkasimo vietos, ginklai ir kitos priemonės. Tyrimo metu iki smulkmenų nustatytos žmogžudysčių aplinkybės.
Teismo procesas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai paskirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aukščiausiasis Teismas pirmiesiems trims nuosprendį paliko galioti, o V. Čėsnai bausmę sutrumpino dvejais metais. Teismo procesui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis teigė, kad per 40 darbo metų nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.
