Praėjus beveik trejiems metams nuo paleidimo iš savavališko sulaikymo Irane, Nazanin Zaghari-Ratcliffe viešai papasakojo apie kalėjime patirtus išgyvenimus. 2025 metais Solsberio katedroje vykusiame pokalbyje su Šerborno vyskupe Karen Gorham ji kreipėsi į maždaug 900 žmonių auditoriją ir padėkojo tiems, kurie ją palaikė viso išbandymo metu.
2016 metų balandį Nazanin su 22 mėnesių dukra į Iraną buvo atvykusi aplankyti mamos per persų Naujuosius metus. Jau oro uoste, kai ruošėsi išvykti, moteris buvo sulaikyta ir įkalinta. Nuo mažametės dukters bei šeimos ji buvo atskirta jėga.
Pasak Nazanin, ją išsivedę pareigūnai mamai teigė, kad dukra grįš kitą rytą. Tačiau tas rytas atėjo tik maždaug po penkerių metų. Moteris prisiminė buvusi sutrikusi ir nuolat galvojusi apie savo vaiką. Ji tokį elgesį su jauna mama pavadino itin žiauriu.
Nazanin buvo apkaltinta bandymu nuversti Irano režimą ir beveik šešerius metus praleido nelaisvėje. Didžiąją laiko dalį ji buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime, nors tam tikrais laikotarpiais buvo išleidžiama laikinų atostogų, rašo hostageinternational.org.
Devyni mėnesiai vienutėje
Pirmuosius devynis mėnesius Nazanin praleido vienutėje. Ji pasakojo, kad tokioje izoliacijoje labiausiai slėgė nežinia apie artimuosius ir nuolatiniai bandymai įteigti, jog niekam nerūpi.
Moteris vienutę apibūdino kaip tylią prievartos formą, kuria siekiama žmogų nužmoginti. Jai buvo ypač sunku užmigti: gulėdama ant pagalvės ji girdėdavo savo širdies plakimą. Tuo metu vienintelė jos turėta knyga buvo šventasis raštas, suteikęs tam tikrą atramą.
Nazanin sakė, kad dabar, pasauliui išgyvenant sudėtingą laikotarpį, jos santykis su tikėjimu tapo labiau komplikuotas. Vis dėlto ji teigė tikinti meile, žmogiškumu ir pagalba kitiems, nors į šiuos dalykus žvelgia kitaip nei anksčiau.
Kalėjimo skyriuje atsirado galimybė bendrauti
Perkelta iš vienutės į moterų skyrių, Nazanin galėjo dalyvauti įvairioje veikloje: dirbti su mediena, lankytis sporto salėje, skaityti, gaminti maistą ir kalbėtis su kitomis kalinėmis.
Šis pasikeitimas jai buvo keistas, tačiau bendravimas, knygos ir galimybė būti tarp žmonių leido pasijusti beveik laisvai. Kalinės, pasak jos, laikė viena kitą lygiomis ir tarpusavyje palaikė, nes visos išgyveno panašius sunkumus.
Ypač svarbu buvo tai, kad atviresnio režimo skyriuje Nazanin mama galėjo atvežti dukrą į pasimatymus. Jos žaisdavo, spalvindavo, o Nazanin kepdavo joms blynus. Dukra, kuri tuo metu buvo dar labai maža, kartais slapta atnešdavo kojinių ar šokolado. Moteris pasakojo, kad mergaitę mėgo net prižiūrėtojai.
Sprendimas išsiųsti dukrą į Jungtinę Karalystę
Laikui bėgant dukrai atėjo metas pradėti lankyti mokyklą. Nazanin ir jos vyras Richardas priėmė skausmingą sprendimą grąžinti mergaitę į Jungtinę Karalystę.
Nazanin šį sprendimą pavadino sunkiausiu savo gyvenime. Dukters apsilankymai jai buvo šviesiausia savaitės dalis, todėl po mergaitės išvykimo moteris jautėsi visiškai tuščia. COVID-19 pandemija tapo tam tikru išsiblaškymu, tačiau išsiskyrimas vis tiek buvo labai sunkus.
Mintys apie dukrą padėjo Nazanin nepasiduoti. Ji svajodavo apie bendrą gyvenimą, apie tai, kaip pins jai kasas, ir jautė turinti dar labiau stengtis išsaugoti sveiką protą bei išlikti gera mama.
Richardo kova dėl žmonos paleidimo
Pokalbyje dalyvavęs Richardas pasakojo, kad iš šalies ši situacija atrodė nesuprantama ir kėlė baimę. Jo žmona su kūdikiu išvyko atostogų, tačiau buvo suimta, todėl Richardas ilgą laiką nežinojo, kaip elgtis.
Jis nuolat mėgino gauti informacijos ir pradėjo kampaniją. Ja siekė paskatinti Jungtinės Karalystės vyriausybę aktyviau reikalauti žmonos paleidimo, taip pat parodyti Nazanin, kad dėl jos laisvės kovojama.
Nazanin teigė, kad žinojimas apie žmonių pastangas ją išlaisvinti suteikė vilties. Richardas savo ruožtu sakė, jog jį palaikė nepažįstamų žmonių gerumas. Nors už tai neįmanoma atsilyginti, jo manymu, galima šį gerumą perduoti kitiems.
Paleidimas 2022 metų kovą
Nazanin kartu su Anoosheh Ashoori į laisvę buvo paleista 2022 metų kovo 16 dieną.
Moteris prisiminė, kad buvo įsodinta į lėktuvą, tačiau džiaugsmą lydėjo prieštaringi jausmai ir klausimas, kada ji galės sugrįžti į savo tėvynę. Londoną ji vadina savo namais, bet pabrėžė, kad gimė Irane, todėl ir ši šalis jai yra namai.
Nazanin teigė, jog kalintojai jai aiškino, kad jos įkalinimas susijęs su dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje susidariusia ginklų skola, kurią Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo skolinga Iranui.
Ji pabrėžė, kad ši skola su ja neturėjo nieko bendra, nes tuo metu, kai ji susidarė, Nazanin dar nebuvo gimusi. Vis dėlto dėl šios situacijos ji buvo priversta gyventi tremtyje.
Laisvė neatnešė greito palengvėjimo
Po paleidimo Nazanin, kaip ir daugelis buvusių įkaitų, susidūrė su sunkumais. Jai pasireiškė stresas ir potrauminio streso sutrikimas.
Moteris sakė, kad gyvenimas laisvėje yra nuostabus, o tikrąją laisvės vertę žmogus supranta tik jos netekęs. Tačiau praėjus maždaug metams po paleidimo jos organizmas nebeatlaikė susikaupusios įtampos.
Nazanin manė, kad su problemomis susitvarkė dar būdama kalėjime, tačiau vėliau išryškėjo kūne susikaupusio streso, traumų ir PTSS pasekmės. Ji pripažino, kad laisvėje sunku skųstis, kai daugybė žmonių vis dar laikomi kalėjimuose, bet buvusiems kaliniams tenka susidurti su finansiniais sunkumais ir traumomis, kurios dažnai išryškėja tik sugrįžus namo.
Prisitaikymas prie gyvenimo po paleidimo jai buvo nelengvas ir užtruko ilgai. Nazanin teigė, kad šis procesas dar nėra pasibaigęs.
