Lapkričio 3-iąją kasmet minima Šv. Huberto, arba Medžioklės, diena. Seniau šiuo metu lietuviai leisdavosi į medžioklę, o iš sumedžiotų gyvūnų spręsdavo, kokia gali būti artėjanti žiema.
Apie šios dienos tradicijas ir gamtos ženklus, kuriais buvo remiamasi prognozuojant orus, naujienų portalui tv3.lt papasakojo etnologas Libertas Klimka.
Medžioklė ilgainiui tapo dvarininkų užsiėmimu
Anot L. Klimkos, lapkričio 3-oji senovėje buvo glaudžiai susijusi su medžiokle. Valstiečiams medžioti dažniausiai nebuvo leidžiama, todėl ši veikla ilgainiui tapo dvarininkų privilegija.
Etnologas pasakojo, kad dvarininkai turėdavo vadinamąją medžioklės pilnatį – paskutinę rudens pilnatį. Tikėtina, jog toks metas buvo pasirenkamas todėl, kad mėnulio šviesoje buvo lengviau pastebėti į laukus maisto ieškančius žvėris.
Per Šv. Huberto dieną į laukus būdavo einama su skalikais. Šie garsiai lodami vydavosi įvairius gyvūnus, tarp jų – zuikius ir stirnas.
Pasak L. Klimkos, skalikai buvo vertinami dėl vikrumo ir stipraus lojimo: pagal jų skleidžiamą garsą medžiotojai galėdavo nustatyti, kur yra grobis.
Žvėrių išvaizda padėdavo numatyti žiemos griežtumą
Vėlyvam rudeniui medžioklė buvo palankus metas ir dėl praktinių priežasčių. Tuo metu laukai jau būdavo nuimti ir tušti, dažniausiai dar nepalydavo, o žemė būdavo sukietėjusi. Todėl žvėris buvo galima varyti per laukus nebijant ištrypti pasėlių.
Be to, gyvūnai jau būdavo sukaupę riebalų atsargų žiemai, tad jų mėsa ir pats grobis būdavo vertingesni.
Seniau iš sumedžiotų žvėrių lietuviai bandydavo spręsti apie būsimus orus. Pavyzdžiui, jei po zuikio oda būdavo matomas storesnis riebalų sluoksnis, manyta, kad artėjanti žiema bus rūsti.
