Apie vaikų naudojimąsi ekranais laidoje diskutavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė, vaikų psichiatras Linas Slušnys ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė bei priklausomybių specialistė Aušra Norė.
Ilma Skuodienė teigė, kad tyrimo rezultatai jos nenustebino, tačiau dar kartą parodė ekranų poveikį vaikų emocinei sveikatai, santykiams ir kalbiniams gebėjimams. Tą, pasak jos, pastebi ir Lietuvos darželių darbuotojos.
Pedagogės esą mato, kad į darželius ateinančių vaikų kalba tampa ne tokia sklandi ir išraiškinga, siaurėja jų žodynas. Kai kuriais atvejais vaikai iš lietuviškų šeimų angliškai kalba lengviau nei lietuviškai. Skuodienė svarstė, kad tam įtakos gali turėti ilgesnis laikas, praleidžiamas žiūrint „YouTube“ vaizdo įrašus, nei bendraujant su tėvais.
Ekranų naudojimas, jos teigimu, atsispindi ir vaikų akademiniuose pasiekimuose bei santykiuose. Vis dėlto lieka klausimas, kas yra priežastis, o kas – pasekmė: ar vaikai daugiau laiko praleidžia prie ekranų ir dėl to susiduria su sunkumais, ar dėl emocinių bei santykių problemų renkasi ekranus kaip būdą užimti laiką ir pasijusti geriau.
Ar problemą išspręstų draudimas?
Skuodienė nemanė, kad vien įstatymais įvestas draudimas būtų pakankamas sprendimas. Jos nuomone, šeimose svarbiausia stebėti vaikų veiklą, domėtis ja, kalbėtis, susitarti dėl taisyklių ir patiems suaugusiesiems rodyti pavyzdį.
Pasak jos, šeimose dažnai trūksta susitarimų, nes telefonai įtraukia ne tik vaikus, bet ir tėvus. Kartais šeimos nariai net susirašo žinutėmis, kad maistas jau paruoštas ir galima ateiti valgyti.
Didžiausia rizika kyla tuomet, kai ekranai išstumia kitas svarbias veiklas. Tėvams verta įvertinti, ar telefonai ir planšetės neatima iš vaiko miego, skaitymo, laiko namų darbams, fizinio aktyvumo, gyvo bendravimo su šeima ir draugais.
Skuodienė siūlė ieškoti alternatyvų: pakviesti vaiką į lauką žaisti su kamuoliu, važiuoti dviračiu, kartu pažiūrėti filmą, nueiti į kiną ar pasivaikščioti. Tokiu atveju ekranams skiriamas laikas, jos manymu, natūraliai sutrumpėtų.
Visiškas draudimas, jos teigimu, išlieka diskusinis klausimas. Ji atkreipė dėmesį, kad telefonus ar planšetes galima pamatyti net mažų vaikų rankose – mieste ir prekybos centruose maždaug kas trečiame ar ketvirtame vežimėlyje sėdintis vaikas važiuoja naudodamasis tokiu įrenginiu.
Specialistas: tai primena kapituliaciją
Diskusijoje taip pat keltas klausimas, ar trys, keturios ar šešios valandos per dieną prie ekranų yra itin žalingos vaikams ir jaunimui bei ar draudimai galėtų išspręsti problemą.
Buvo teigiama, kad Australijos veiksmai ir Europos Komisijos svarstymai dėl ribojimų tam tikra prasme rodo pripažinimą, jog visuomenė nebesugeba suvaldyti šio proceso. Ekranai vaikus įtraukia taip stipriai, kad suaugusiesiems sunku su tuo konkuruoti. Be to, vaikai susiduria su dideliu prastos informacijos kiekiu.
Vaikų psichiatras Linas Slušnys sakė, kad tokių procesų padariniai matomi specialistų darbe: vaikai dėl jų atsiduria ligoninių skyriuose, kreipiasi į vaikų psichiatrus ir ambulatorinės grandies specialistus.
Jis taip pat pabrėžė, kad tėvai dažnai susiduria su kita problema – suaugusieji ne visada geba vaikams pasiūlyti prasmingų alternatyvų ekranams.
