Daugelį žmonių duobkasio profesija vis dar gaubia paslaptis. Kasdien su laidotuvių organizavimu susiduriantis Adamas Strzeszakas portalui „Fakt“ papasakojo apie savo darbo kasdienybę, netikėtus nutikimus kapinėse ir tai, ko, jo teigimu, neįmanoma išmokti priimti.
Jo apibūdinimu, tai ramus ir tylus darbas, kuriame niekas nekalba, nejuda ir neužduoda daugybės klausimų. Vis dėlto kapinėse pasitaiko įvykių, kurie ilgam įstringa atmintyje, rašo fakt.pl.
Prie mirties, jo teigimu, priprasti neįmanoma
Prieš pradėdamas dirbti duobkasiu, A. Strzeszakas užsiėmė antkapių gamyba ir priežiūra. Jis nesiekė tokios karjeros – ją nulėmė atsitiktinumas.
Vyras pasakojo, kad dirbdamas akmens apdirbimo įmonėje dažnai lankydavosi kapinėse, susidurdavo su laidotuvėmis, antkapių nuėmimu prieš laidojimą ir mauzoliejų atidarymu.
Po 15 metų jis nusprendė pakeisti darbovietę ir įsidarbino kitoje akmens apdirbimo įmonėje, kuri teikė ir laidojimo paslaugas. Nuo tada laidotuvės, duobių kasimas ir karstų nešimas tapo jo kasdienybe.
Artimieji jo ne kartą klausė, ar jis nebijo mirusiųjų ir ar jų nesapnuoja. Nors prie tokio darbo pobūdžio jis įpratęs, pats pripažįsta, kad mirties priimti kaip įprasto dalyko neįmanoma.
Pasak A. Strzeszako, mirusieji dažnai būna žmonės, kuriuos jis pažinojo, matė ir su kuriais bendravo. Todėl mirtis, net ir dirbant kapinėse, visada lieka kažkur mintyse.
Kapinėse rado tai, ką ten buvo palikusi ankstesnė komanda
Nors kapinės dažniausiai siejamos su tyla ir rimtimi, dirbant jose pasitaiko ir netikėtų situacijų. Duobkasys prisiminė, kad kartą kasdamas kapą aptiko seną antkapį, kurį anksčiau buvo užkasusi kita darbuotojų komanda.
Jis taip pat teigė iki šiol nesusidūręs su niekuo antgamtišku ir tikisi, kad tokių patirčių neteks išgyventi ateityje.
Dar vieną nutikimą A. Strzeszakas prisiminė iš karto, kai sutemus prie kapinių vartų sutiko du maždaug 15 metų vaikinus. Per kapines tuo metu buvo galima sutrumpinti kelią maždaug pusvalandžiu.
Vienas paauglių paklausė, ar galėtų eiti kartu su juo. Vyras neprieštaravo, tačiau netrukus vienas iš vaikinų pasiteiravo, ar jis nebijantis vaikščioti po kapines tamsoje.
Duobkasys atsakė, kad ne, nes bijojo tada, kai buvo gyvas. Šį prisiminimą jis papasakojo juokdamasis ir pridūrė nežinantis, ar po tokio atsakymo vaikinai dar nebėga.
Žinomų žmonių laidotuvėse – daugiau gėlių ir žvakių
A. Strzeszako taip pat buvo klausiama, ar žinomų žmonių laidotuvės skiriasi nuo įprastų. Jis teigė, kad dažniausiai tenka laidoti vietos bendruomenėje žinomus asmenis – merus, verslininkus ar gydytojus.
Pati ceremonija, jo teigimu, iš esmės nesiskiria nuo bet kurio kito žmogaus laidotuvių. Tačiau į ją susirenka daugiau žmonių, todėl būna daugiau gėlių ir žvakių.
Be to, darbuotojai iš anksto gauna nurodymą pasirūpinti, kad viskas vyktų kuo geriau, nes laidojamas žinomas žmogus.
