Tvarkingos viešosios erdvės, kūrybiškai prižiūrimi įmonių ir organizacijų fasadai, žydintys individualių namų bei daugiabučių kiemai formuoja ne tik Kėdainių rajono įvaizdį. Tokios vietos taip pat stiprina bendruomeniškumą ir skatina gyventojus didžiuotis savo kraštu.
Rajone kasmet vykstantis konkursas „Gražiausiai tvarkoma aplinka“ ir šiemet subūrė žmones, kurie savo kasdieniu, o kartais ir dešimtmečius trunkančiu darbu kuria patrauklesnę aplinką. Jų pavyzdžiai rodo, kad pokyčiai gali prasidėti nuo nuosavo kiemo ar namų slenksčio.
Graži aplinka šiandien reiškia daugiau nei prižiūrėtą veją ar tarpusavyje derančius gėlynus. Kai kaimynai tariasi dėl bendrų erdvių, sodina medžius ar dalijasi augalų sodinukais, stiprėja tarpusavio ryšiai. Estetiška aplinka taip pat kuria saugumo jausmą, gerina emocinę savijautą ir skatina pasididžiavimą gyvenamąja vieta.
Šių metų konkurso laureatai savo darbais parodė, kaip bendros pastangos gali pakeisti vietovės vaizdą ir suartinti žmones.
Komisijai rūpėjo ne tik įvertinti aplinką
Konkurso „Gražiausiai tvarkoma aplinka“ vertinimo komisijai vadovavusi rajono vicemerė Danutė Mykolaitienė teigė, kad lankantis pas dalyvius buvo svarbu ne vien apžiūrėti jų puoselėjamas erdves ir įvertinti jas pagal nustatytus kriterijus. Komisijos nariams rūpėjo išgirsti ir pačių šeimininkų pasakojimus.
Anot D. Mykolaitienės, tokie rezultatai neatsiranda per vienerius metus. Puoselėjamos sodybos ir kiemai atskleidžia žmonių gerumą, nuoširdumą bei norą kurti ne tik sau, bet ir aplinkiniams bei visam Kėdainių kraštui. Pasak jos, sustojus pasigrožėti kitų darbu, gali kilti noras gražinti ir savo aplinką.
Vainotiškiuose buvusi ganykla tapo žydinčia sodyba
Komisiją ypač sužavėjo Vainotiškių kaime, Dotnuvos seniūnijoje, esančios Irenos Gaurilčikienės sodyba. Moteriai atiteko apdovanojimas už gražiausią individualaus gyvenamojo namo kaime aplinką.
Šią erdvę savo rankomis sukūrė į pensiją išėjusi agronomė. Sodyboje gausu augalų, medžių ir dekoratyvinių krūmų, todėl sunku patikėti, kad jos kraštovaizdžiu rūpinasi ne profesionalių dizainerių komanda, o viena augalus mylinti šeimininkė.
I. Gaurilčikienė pasakojo esanti kilusi iš Žemaitijos, Klaipėdos rajono pakraščio. Vaikystę ji praleido kaime, kur nuo mažens prižiūrėjo gėlynus. Baigusi technikumą moteris buvo paskirta dirbti Akademijos institute ir taip liko Lietuvos viduryje. Gamta, jos teigimu, visuomet buvo artima širdžiai.
Sodybos kūrimas prasidėjo maždaug 1992 metais. Tuomet čia buvo tik pieva ir ganyklos dalis, atvira vėjams. Pastačius ūkinį pastatą, šeima pradėjo sodinti pušis bei beržus, kad atsirastų užuovėja. Kraštovaizdis keitėsi palaipsniui.
Vėliau sūnus šioje vietoje pasistatė namą, o ūkinis pastatas buvo rekonstruotas ir taip pat pritaikytas gyventi. I. Gaurilčikienė jame įsikūrė 2008-aisiais.
Sode auga daugybė skirtingų augalų rūšių. Šeimininkė aiškino, kad dideliame plote harmoningą vaizdą padeda sukurti kruopštus augalų derinimas. Sodyboje auga gėlės, medžiai, dekoratyviniai augalai ir krūmai, o nemažą dalį medžių moteris išaugino pati.
Čia dera ir šiuolaikiškesni augalai, ir tie, kuriuos I. Gaurilčikienė prisimena iš vaikystės gėlynų: ramunės, jurginai, lelijos bei tulpės. Ji ypač mėgsta rožes ir levandas, kurių sode taip pat gausu. Vienu iš išskirtinių augalų moteris vadina ąžuolialapę hortenziją – apie ją jai papasakojo draugė.
Nors agronomė jau nebedirba, rūpinimasis sodyba jai tebėra svarbus ne tik dėl tvarkingo ir estetiško vaizdo. Darbo su augalais ji imasi kaip poilsio: džiaugsmą teikia ne vien galutinis rezultatas, bet ir pats procesas, nes, kaip sako I. Gaurilčikienė, rankas prie žemės tiesiog traukia.
