Artėjant Helovinui ir rudens vakarams tampant vis ilgesniems, siaubo filmai sulaukia vis daugiau žiūrovų dėmesio. Vis dėlto tikintiesiems kyla klausimas, ar tokia pramoga neprasilenkia su jų tikėjimu. Katalikų Bažnyčia bendro draudimo žiūrėti siaubo filmus nėra nustačiusi, tačiau ragina vertinti jų turinį ir poveikį žmogui.
Siaubo žanras apima labai skirtingus kūrinius: vienuose svarbiausia paslaptis ir įtampa, kituose akcentuojamas smurtas, okultizmas ar satanizmas. Todėl vien žanro pavadinimo nepakanka – reikėtų atsižvelgti į filmo perteikiamas mintis ir tai, kokias emocijas jis sukelia.
Kaip skelbia portalas fakt.pl, šią temą yra nagrinėjęs katalikų diakonas Stevenas D. Greydanusas. Jis aptarė siaubo elementų vietą kultūroje ir tai, kaip juos vertinti tikėjimo požiūriu.
Vien siaubo žanras filmo nepadaro nuodėmingo
Katalikų Bažnyčia nėra uždraudusi siaubo filmų. S. D. Greydanuso teigimu, šiurpūs ir makabriški vaizdiniai žmonių kultūroje bei vaizduotėje egzistuoja nuo seno.
Tad filmo priskyrimas siaubo žanrui savaime nereiškia, kad jo žiūrėti nederėtų. Reikšmės turi tai, kas rodoma, kokia žinutė perduodama ir kaip į ją reaguoja pats žiūrovas.
Tikintiesiems patariama savarankiškai įvertinti, ar pasirinktas kūrinys neprieštarauja jų įsitikinimams ir vertybėms. Vienam žmogui įtemptas filmas gali būti tik pramoga, o kitam – stipraus nerimo ir vidinio diskomforto šaltinis.
Žiaurumas ir okultinės temos reikalauja daugiau atidumo
Atsargiau reikėtų vertinti kūrinius, kuriuose itin detaliai rodomas smurtas, kančia ar žiaurumas. Tokie vaizdai kai kuriems žmonėms gali sukelti didelį diskomfortą ir neigiamai paveikti jų savijautą.
Ne mažiau svarbu, kaip filme pateikiamas okultizmas ir satanizmas. Reikėtų įvertinti, ar šie reiškiniai tik vaizduojami pasakojimo kontekste, ar kūrinys jų nepristato kaip sektino pavyzdžio.
Vis dėlto vien tokių temų buvimas dar nereiškia, kad visi filmai turi būti vertinami vienodai. Svarbūs bendras siužeto kontekstas, pagrindinė kūrinio mintis ir asmeninė žiūrovo reakcija.
Prieš įsijungiant filmą verta sau atsakyti
Renkantis siaubo filmą, naudinga apmąstyti kelis klausimus:
- Ar smurtas ir kančia jame rodomi itin žiauriai?
- Kaip pateikiamos okultizmo ir satanizmo temos?
- Ar po peržiūros ilgai išlieka baimė, nerimas ar kiti nemalonūs jausmai?
- Ar tokie filmai keičia mano požiūrį į tikėjimą?
- Ar ši pramoga neprieštarauja mano įsitikinimams?
S. D. Greydanusas ragina šį pasirinkimą vertinti apdairiai, kaip ir filmus apie karą, žiaurumą ar dideles žmonių kančias. Pasak jo, vien žanras neturėtų būti vienintelis kriterijus sprendžiant, ar kūrinį verta žiūrėti.
Reikėtų įvertinti filmo turinį, perteikiamas vertybes ir poveikį žmogui. Jei peržiūra sukelia nuolatinę baimę, skatina žavėtis žiaurumu arba kertasi su asmeniniais įsitikinimais, verta apsvarstyti, ar tokia pramoga yra tinkama.
Taigi siaubo filmo žiūrėjimas savaime nelaikomas nuodėme vien dėl jo žanro. Katalikišku požiūriu svarbiausia sąmoningai rinktis turinį ir atsižvelgti į tai, kaip jis veikia savijautą bei dvasinį gyvenimą.
