Šimto metų jubiliejų minintis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus buvusių bendražygių prisimenamas kaip lyderis, padėjęs Lietuvai įsitvirtinti Vakarų demokratijos bendrijoje. Jo išskirtiniu bruožu jie laiko gebėjimą ieškoti kompromiso ir susitarti net su politiniais oponentais. Anot jų, šiandien, kai politikoje daugėja poliarizacijos, toks vadovavimo stilius tampa vis retesnis.
Lapkričio 3 dieną V. Adamkui sukanka šimtas metų. Jo vaidmuo neatsiejamas nuo Lietuvos istorijos, todėl naujienų agentūra ELTA apie prezidento indėlį į valstybę kalbėjosi su dviem buvusiais patarėjais, dirbusiais per pirmąją ir antrąją jo kadencijas.
2004–2009 metais V. Adamkaus patarėju dirbęs ekonomistas Ramūnas Vilpišauskas teigė, kad svarbiausia prezidento savybė buvo pastangos rasti bendrą sprendimą tarp skirtingai mąstančių žmonių. Tam, anot jo, V. Adamkus skirdavo laiko ir energijos, siekdamas, kad nė viena pusė nesijaustų neišklausyta ar ignoruojama. R. Vilpišauskas pastebėjo, kad tokio požiūrio Vakarų politikoje dabar mažiau, o Prancūzijoje ir Amerikoje ypač ryški poliarizacija, susipriešinimas bei poslinkis į kraštutinumus.
1999–2003 metais prezidento atstove spaudai dirbusi žurnalistė ir diplomatė Violeta Gaižauskaitė V. Adamkų apibūdino kaip žmogų, kurio žodžiais buvo galima pasikliauti. Jos vertinimu, pasitikėjimą kėlė tai, kad prezidentas neturėjo vadinamojo sunkaus praeities bagažo ar „skeletų spintoje“. Jis nebuvo susijęs su sovietinio paveldo blogybėmis, todėl pelnė užsienio partnerių pagarbą ir pasitikėjimą.
Grįžimas iš JAV tapo politiniu fenomenu
V. Adamkus prezidentu buvo išrinktas du kartus – 1998 ir 2004 metais.
V. Gaižauskaitė pasakojo, kad jo iškilimas į Lietuvos politikos viršūnę buvo savotiškas fenomenas. Visuomenės ir užsienio žiniasklaidos dėmesį traukė ne tik pats V. Adamkus, bet ir jo sprendimas, po daugelio metų Jungtinėse Amerikos Valstijose, grįžti į Lietuvą.
Pirmaisiais prezidentavimo metais jis davė daug interviu Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai. Pasak buvusios atstovės spaudai, prezidentas tokių pokalbių nevengdavo, nes susidomėjimas tiek Lietuvoje vykusiais pokyčiais, tiek jo išrinkimu buvo didelis visame pasaulyje.
V. Adamkaus istorija didino dėmesį ir pačiai Lietuvai: žmonėms buvo įdomu, kad žmogus, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs JAV ir ten padaręs ryškią karjerą, nusprendė palikti susikurtą gyvenimą ir sugrįžti į gimtinę. Vis dėlto V. Gaižauskaitė pabrėžė, kad nuo Lietuvos jis niekada nebuvo atsiribojęs.
Buvusi prezidento atstovė spaudai V. Adamkų pažinojo dar prieš prisijungdama prie jo politinės komandos. Ji sakė nemačiusi skirtumo tarp prezidento elgesio viešumoje ir užkulisiuose. Anot jos, V. Adamkus buvo vientisas, sąžiningas žmogus, nebandęs pasirodyti kitoks, nei buvo iš tikrųjų. Jo nuoširdumas, atvirumas ir pagarba žmonėms, jos teigimu, palengvino darbą kartu.
Nors ilgai gyveno užsienyje, V. Adamkus, pasak V. Gaižauskaitės, išsaugojo glaudų ryšį su Lietuva. Ji priminė vieno žurnalisto pastebėjimą, kad Lietuva prezidentui visada buvo arčiausiai – net gyvenant Čikagoje ji išliko jo širdyje. Jo tikslas buvo matyti laisvą, klestinčią ir pasaulyje gerbiamą valstybę.
Vizitas, pakeitęs Lietuvos istorijos puslapį
Vienu svarbiausių pirmosios kadencijos įvykių tapo istorinis JAV prezidento George’o W. Busho vizitas Vilniuje. Jis surengtas netrukus po NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kuriame Lietuva ir dar šešios valstybės buvo pakviestos tapti Aljanso narėmis.
Rotušės aikštėje į susirinkusius žmones kreipęsis JAV vadovas oficialiai pakvietė Lietuvą jungtis prie NATO. G. W. Bushas tuomet sakė, kad Lietuvai baigėsi ilgas baimės, netikrumo ir vienatvės laikotarpis, o šalies tapimas NATO šeimos dalimi reiškia, kad Aljansas pasirengęs ją ginti. Jis taip pat pabrėžė, kad Lietuvą pasirinkusiems priešais tektų susidurti ir su JAV.
V. Gaižauskaitė prisiminė, kad pasirengimas šiam vizitui buvo nelengvas. Lietuvos atstovai siūlė JAV prezidentui viešai kalbėti Rotušės aikštėje, tačiau amerikiečių tarnybos iš pradžių nerimavo dėl saugumo. Jas teko įtikinėti, kad Lietuvos žmonėms toks susitikimas itin svarbus ir kad jie laukia prezidento vizito.
Jos vertinimu, tai buvo didelė sėkmė, ypač todėl, kad kai kurie kaimynai nebuvo patenkinti Amerikos prezidento atvykimu į Lietuvą. Buvo skleidžiama dezinformacija ir įvairiais kanalais mėginama sumenkinti vizito reikšmę.
Amerikiečius, pasak V. Gaižauskaitės, nustebino Užsienio reikalų ministerijos ir kitų Lietuvos institucijų gebėjimas tinkamai pasiruošti renginiui. Ji mano, kad tai buvo vienas sėkmingiausių G. W. Busho vizitų šioje Europos dalyje. Iki šiol tai yra vienintelis nepriklausomos Lietuvos istorijoje atvejis, kai Lietuvos ir JAV prezidentai susitiko dvišaliu formatu.
Antrąją kadenciją pradėjo atkuriant pasitikėjimą
2002 metais vykę tretieji tiesioginiai prezidento rinkimai išsiskyrė rekordiškai dideliu kandidatų skaičiumi. Nors rinkimų favoritu laikytas perrinkimo siekęs V. Adamkus, 2003 metų sausį antrajame ture jį įveikė Liberalų demokratų partijos pirmininkas ir Seimo narys Rolandas Paksas.
R. Pakso prezidentavimas truko neilgai. Po metų jam buvo surengta apkalta dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, kai išimtine tvarka jo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Trims mėnesiams laikinuoju prezidentu tapo tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. 2004 metų birželį vykusiuose pirmalaikiuose rinkimuose V. Adamkus antrajame ture nugalėjo ekspremjerę Kazimirą Prunskienę ir dar penkeriems metams sugrįžo į Prezidento rūmus.
Po pergalės jis teigė, kad rinkimuose Lietuva rinkosi tarp Rytų ir Vakarų, o jo išrinkimas reiškė šalies sprendimą eiti Vakarų kryptimi.
R. Vilpišausko vertinimu, pasitikėjimą prezidento institucija padėjo atkurti aktyvus V. Adamkaus bendravimas su žmonėmis ir įvairiomis visuomenės grupėmis. Prezidentas, anot jo, parodė neturintis slaptos darbotvarkės ir iš tiesų siekiantis to, apie ką kalbėjo viešai. Prie pasitikėjimo atkūrimo prisidėjo ir jo gebėjimas išklausyti skirtingas nuomones bei ieškoti sutarimo.
Užsienio politikoje įtvirtino ilgalaikes kryptis
V. Adamkaus užsienio politikos centre buvo regioninis bendradarbiavimas. Jo prezidentavimo metais tapo įprastos reguliarios Baltijos šalių vadovų konsultacijos. Jis taip pat stiprino Lietuvos ir Lenkijos ryšius, o kai kuriais atvejais tarpininkavo derinant Lenkijos ir didžiųjų Europos Sąjungos valstybių interesus.
Su Ukrainos, Moldovos ir Sakartvelo vadovais V. Adamkus aktyviai plėtojo Rytų partnerystės politiką. R. Vilpišauskas priminė, kad per pirmąją kadenciją prezidentas aktyviai rėmė Lietuvos integraciją į Vakarų struktūras, o šaliai 2004 m. įstojus į ES ir NATO daug dėmesio skyrė tam, kad Lietuva šiose organizacijose taptų visaverte nare.
Pasak buvusio patarėjo, V. Adamkus aktyviai dalyvavo plėtojant Rytų partnerystės šalių ryšius su ES ir NATO. Jis taip pat siekė, kad Ukraina, Gruzija ir Moldova, vykdančios demokratizacijos reformas ir norinčios priartėti prie Vakarų organizacijų, būtų išgirstos, o jų pastangos sulauktų paramos.
Prezidentas prisidėjo ir prie tarpininkavimo sprendžiant vidaus politinius konfliktus šiose valstybėse. Vienas pavyzdžių – 2004 metų pabaigoje vykusi Oranžinė revoliucija Ukrainoje, kai V. Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu vyko į šalį ir siekė padėti susitarti dėl demokratinių reformų bei Ukrainos suartėjimo su Vakarais.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius R. Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad būtent antrosios V. Adamkaus kadencijos metu nusistovėjo pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys. Tarp jų – parama Rytų partnerėms, siekiančioms glaudesnių ryšių su Vakarais, bendradarbiavimas su Lenkija, aktyvus dalyvavimas ES ir NATO bei transatlantinių ryšių stiprinimas.
Šie prioritetai, anot jo, išliko ir prezidentui baigus kadenciją. Juos tęsė prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios 2013 metais, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, svarbiausiu pirmininkavimo renginiu tapo Rytų partnerystės susitikimas Vilniuje. Tą pačią kryptį, R. Vilpišausko teigimu, galima įžvelgti ir prezidento Gitano Nausėdos užsienio politikoje.
Politologas mano, kad V. Adamkaus įdirbis turėjo ilgalaikį poveikį. Jo reikšmę sustiprino Lietuvos geopolitinė padėtis ir vis ryškesnis autoritarinės Rusijos agresyvumas. Apie šią grėsmę paskutiniais antrosios kadencijos metais vis dažniau kalbėjo ir pats V. Adamkus, įspėjęs ES bei NATO kolegas, taip pat Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą.
Su skirtingomis partijomis ieškojo darbinio santykio
R. Vilpišausko teigimu, V. Adamkus sugebėjo palaikyti konstruktyvų ryšį su įvairiomis parlamentinėmis partijomis, net kai jų politiniai požiūriai nesutapo.
Prezidentas siekė bendradarbiauti su visomis rinkėjų pasitikėjimą gavusiomis ir už sprendimus atsakomybę prisiimančiomis politinėmis jėgomis. Santykiuose su kairės ir dešinės partijomis netrūko nei bendro darbo, nei nesutarimų. Tai, pasak buvusio patarėjo, lėmė ir pati Konstitucijoje įtvirtinta sistema, kurioje prezidentui tenka bendradarbiauti su valdančiąja dauguma. Kartu V. Adamkus, kaip nepartinis prezidentas, stengėsi išlaikyti atstumą nuo visų partijų.
Tačiau konstruktyvus dialogas nereiškė, kad valdančioji dauguma visada pritardavo jo siūlymams. R. Vilpišauskas prisiminė, kad ekonomikos augimo metais prezidentas ne kartą ragino Vyriausybes nedidinti biudžeto deficito ir neleisti daugiau, nei surenkama lėšų.
Jo teigimu, sparčiai augant ekonomikai buvo tikslinga kaupti perteklių, kuris galėtų būti panaudotas augimui sustojus. Vis dėlto Vyriausybės į šiuos perspėjimus neatsižvelgė. Todėl 2008–2009 metais pasaulio finansų krizės poveikį Lietuvai valdyti buvo sunkiau: krizę šalis pasitiko su deficitiniu biudžetu ir prieš Seimo rinkimus smarkiai išaugusiais įsipareigojimais, kuriuos netrukus teko peržiūrėti ir mažinti.
R. Vilpišausko vertinimu, tai buvo vienas atvejų, kai prezidento raginimai liko neišgirsti, nors vėliau paaiškėjo, kad jie buvo pagrįsti. Anot jo, neįgyvendintų V. Adamkaus idėjų buvo ir daugiau.
Savybės, kurių galėtų mokytis dabartiniai politikai
Buvę patarėjai mano, kad šiandienos politikams iš V. Adamkaus verta mokytis politinio korektiškumo, valstybinio mąstymo ir gebėjimo telkti žmones.
R. Vilpišauskas išskyrė prezidento gebėjimą išklausyti skirtingas nuomones, nepriimti jų asmeniškai ir telkti visuomenę siekiant ilgalaikių valstybės tikslų. Jo teigimu, skirtumus V. Adamkus ragino vertinti kaip nuomonių skirtumus, o ne kaip asmeninį konfliktą, kartu nepamirštant, dėl ko priimami politiniai sprendimai.
V. Gaižauskaitė pabrėžė V. Adamkaus atsakomybės jausmą, pagarbą oponentams ir įsitikinimą, kad politikas turi tarnauti valstybei, o ne asmeniniams ar grupiniams interesams. Šias nuostatas, pasak jos, prezidentas ne kartą išsakydavo susitikimuose su Lietuvos politikais.
Jos vertinimu, pagarba net politiniam oponentui, kai nesutarimai nevirsta asmenine priešprieša, yra sektinas pavyzdys. Politika, anot V. Gaižauskaitės, turėtų būti varžymasis dėl idėjų ir būdų, kaip stiprinti Lietuvos pažangą. Tarp svarbiausių V. Adamkaus palikimo bruožų ji įvardijo atsakomybę, politinę kultūrą, pagarbą žmogui ir nesavanaudišką tarnystę Lietuvai.
Šimtmetį mininčiam V. Adamkui buvę patarėjai palinkėjo sveikatos.
ELTA primena, kad V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais jis dalyvavo rezistencinėje veikloje, o 1944-ųjų liepą su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokydamasis Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.
1949 m. V. Adamkus atvyko į JAV. Septintajame dešimtmetyje jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą ir buvo pakviestas dirbti į tuo metu naujai kuriamą JAV federalinę aplinkos apsaugos instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.
