Nors apie dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (ADHD) Lietuvoje kalbama vis daugiau, specialistai sako, kad jis vis dar dažnai neatpažįstamas. Be to, pagalba neretai apsiriboja vien diagnozės nustatymu.
Seime vykusioje konferencijoje apie neatpažinto ADHD kainą žmogui, šeimai ir valstybei medikai, psichologai, pacientų organizacijų atstovai bei politikai aptarė ne tik diagnostikos spragas, bet ir laiku nesuteiktos pagalbos pasekmes.
D. Šakalienė: diagnozė neturi apriboti galimybių
Renginį inicijavusi Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai papasakojo ir apie savo patirtį. Ji teigė esanti neuroskirtinga, turinti ADHD ir esanti autistiška.
Politikė sakė, kad Lietuvoje daugelis žmonių savo neuroskirtingumą slepia, nes suaugusieji baiminasi, jog darbe į juos bus žiūrima ne taip rimtai arba kils bendravimo sunkumų. Tėvai, anot jos, diagnozės kartais vengia dėl nuogąstavimo, kad ši etiketė gali paveikti vaiko ateities galimybes.
D. Šakalienė pabrėžė, jog diagnozė iš vaiko neatima jokių pasiekimų – ji padeda suprasti, kaip veikia jo smegenys ir kokios pagalbos reikia.
Seimo narės teigimu, neatpažintas ADHD žmonėms atsieina mokykloje, darbe, sveikatos ir šeimos santykių srityse, o valstybei ši kaina išryškėja su kiekvienu prarastu talentu.
Nežinančiųjų gali būti iki 100 tūkstančių
ADHD asociacijos bendrasteigėja ir „ADHD akademijos“ vadovė Elita Žakevičiūtė teigė, kad visuomenė apie sutrikimą žino daugiau, tačiau pagalbos sistema poreikio dar nepatenkina.
Jos vertinimu, Lietuvoje gali būti dešimtys tūkstančių, o gal net 100 tūkst. žmonių, kurie metų metus nesupranta, kodėl jiems sunkiau susikaupti, organizuoti kasdienybę, mokytis, dirbti ar palaikyti santykius.
Anot E. Žakevičiūtės, ilgai nesulaukdami atsakymų žmonės ima dar labiau stengtis, kaltinti save ir galiausiai patiki, kad problema yra jie patys.
Ji taip pat kalbėjo apie vaikų padėtį mokyklose. Sunkiai vietoje išsėdintys, susikaupti ar impulsus valdyti negalintys vaikai dažnai sulaukia pastabų, gėdinimo ir kaltinimų, kad nesistengia arba yra blogai auklėjami. Tačiau bausmės ADHD simptomų nepanaikina – nuolatinis gėdinimas tik gali įtvirtinti nuostatą, kad pats vaikas yra problema.
Specialistė ragino rengti nacionalinį pagalbos planą, apimantį žmogaus gyvenimą nuo vaikystės iki senatvės. Taip pat, jos teigimu, būtina gerinti diagnostikos prieinamumą, rengti daugiau specialistų ir stiprinti mokyklų pasirengimą atpažinti ADHD.
E. Žakevičiūtė nurodė, kad Jungtinės Karalystės 2025 metų ataskaitoje neatpažinto ir nepakankamai gydomo ADHD ekonominė našta valstybei įvertinta 17 mlrd. svarų sterlingų per metus. Jos manymu, laiku suteikta pagalba galėtų sumažinti dalį išlaidų ir padėti žmonėms geriau mokytis, dirbti, auginti vaikus bei prisidėti prie valstybės gerovės.
Tikslaus ADHD paplitimo Lietuvoje nėra
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytoja psichiatrė dr. Indraja Veličkienė sakė, kad Lietuva neturi tikslių duomenų apie ADHD paplitimą. Specialistės vertinimu, sutrikimas gali būti būdingas 4–7 proc. populiacijos.
ADHD, pasak jos, dažnai būna susijęs ir su kitais sutrikimais. Apie 75 proc. žmonių, turinčių ADHD, gali susidurti su nerimu, depresija, priklausomybėmis ar kitomis problemomis.
I. Veličkienė atkreipė dėmesį, kad suaugusiųjų sunkumai neretai lieka nepastebėti ir klaidingai palaikomi tingumu ar motyvacijos stoka. Problemų kelia ir diagnostikos bei gydymo prieinamumas, taip pat specializuotų paslaugų trūkumas.
Psichologė ir psichoterapeutė Sigita Valevičienė teigė, kad ADHD turinčios moterys šešis kartus dažniau susiduria su depresija po gimdymo. Iš pirmo žvilgsnio jos neretai atrodo gerai funkcionuojančios: sėkmingai mokosi, dirba ir siekia perfekcionizmo, tačiau aplinkiniai nemato, kokia kaina tai pasiekiama – už to gali slypėti nerimas ir depresija.
Diagnozė nėra pagalbos pabaiga
Lietuvos vaikų ir paauglių psichiatrų draugijos prezidentė Dalia Vėlavičienė pabrėžė, kad diagnozė savaime pagalbos neužtikrina ir dažniausiai yra tik pradžia.
Pagalba, jos teigimu, turi būti kompleksinė: apimti ne tik vaiką, bet ir šeimą. Gali prireikti psichologinės pagalbos, ugdymo pritaikymo, darbo su šeima ir kai kuriais atvejais – medikamentinio gydymo.
Gydytoja taip pat atkreipė dėmesį į finansinę naštą. Kai kurie vaistai nekompensuojami, todėl gydymas šeimai gali kainuoti 100–200 eurų per mėnesį. Auginant kelis ADHD turinčius vaikus, išlaidos dar labiau išauga.
Sutrikimas nesusijęs su intelekto stoka
Psichiatrė Devika Gudienė pabrėžė, kad ADHD nėra intelekto ar gabumų trūkumas. Vis dėlto sunkumai planuojant, organizuojant veiklą ir išlaikant dėmesį gali trukdyti pasiekti rezultatų, kuriems žmogus turi potencialą.
Ypač dažnai nepastebimos lieka merginos ir moterys, kurios išmoksta maskuoti simptomus. Dėl to diagnozę jos kartais gauna tik suaugusios, kai atsiranda daugiau gyvenimo iššūkių.
D. Gudienės teigimu, ADHD turintiems žmonėms nereikia mažesnių lūkesčių – jiems reikia pagalbos, kad galėtų tuos lūkesčius įgyvendinti.
Institucijos žada gerinti pagalbą
Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė Ramunė Mazaliauskienė sakė, kad ADHD dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos sutrikimais, įskaitant autizmą, priklausomybes, nerimą, depresiją ir obsesinį kompulsinį sutrikimą. Todėl, jos teigimu, visi šie deriniai turi būti įvertinti.
Sveikatos apsaugos viceministras Ignas Rubikas pripažino, kad Lietuvoje ADHD nustatomas nepakankamai dažnai. Šiuo metu, pasak jo, kartu su Jungtinės Karalystės NICE organizacija rengiamos ADHD diagnostikos ir gydymo gairės.
Taip pat planuojamas populiacinis tyrimas, kuris turėtų padėti tiksliau nustatyti, kiek ADHD paplitęs Lietuvoje.
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius pabrėžė, kad vaikui pagalbos nereikėtų atidėti iki galutinės diagnozės. Mokyklos turėtų kuo anksčiau pastebėti sunkumus, pritaikyti ugdymą ir bendradarbiauti su šeima, o vaiko pažangą vertinti pagal jo pasiekimus, o ne diagnozę.
Pasak viceministro, vaikas turi gauti tinkamą pagalbą ir jaustis galintis visavertiškai dalyvauti ugdymo procese.
