Lustai šiandien yra būtini ne vien automobiliams ar telefonams gaminti. Jie naudojami pramonės įrangoje, energetikos sistemose, dirbtinio intelekto sprendimuose ir gynybos technologijose. Todėl Europos pastangos stiprinti puslaidininkių sektorių susijusios ne tik su konkurencingumu, bet ir su saugumu.
Ar naujasis Europos Sąjungos Lustų aktas padės pasiekti šiuos tikslus, priklausys ne vien nuo naujų gamyklų skaičiaus. Svarbu, ar moksliniai atradimai bus paversti produktais, ar jiems atsiras pirkėjų ir ar kuriamoje ekosistemoje vietos bus ir mažesnių valstybių įmonėms.
Kodėl prireikė antrojo Lustų akto?
Pirmasis ES Lustų aktas įsigaliojo 2023 metais. Jo priėmimą didele dalimi paskatino per COVID-19 pandemiją sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės. Puslaidininkių trūkumas stabdė Europos automobilių gamyklas ir kitų prekių gamybą, kartu atskleisdamas priklausomybę nuo kelių Azijoje esančių gamybos centrų.
Praėjo vos treji metai, tačiau jau svarstomas „Lustų aktas 2.0“. Pagrindinė priežastis – pasauliniai pokyčiai vyksta sparčiau, nei spėja keistis daugelis Europos teisės aktų.
Specialistai pirmojo akto nelaiko nesėkme. Jis padėjo sutelkti apie 52 mlrd. eurų viešųjų ir privačių investicijų, su kuriomis siejama maždaug 46 tūkst. tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų. Taip pat pradėtos penkios pilotinės linijos, o kompetencijų centrų tinklas jau apima 28 šalis. Be to, plėtojama lustų projektavimo ir kvantinių lustų infrastruktūra.
Vis dėlto visa puslaidininkių vertės grandinė Europoje dar nėra pakankamai stipri. Trūksta pajėgumų pažangiausių lustų gamyboje, jų projektavimo, atminties technologijų ir pažangaus pakavimo srityse.
Esminis pokytis yra požiūris į problemą. Pirmasis aktas daugiausia buvo orientuotas į pasiūlą: gamyklų statybą, gamybos pajėgumų didinimą ir priklausomybės nuo Azijos mažinimą. Dabar Europos Komisija siūlo matyti visą grandinę – nuo mokslo ir projektavimo iki pilotinės gamybos, komercializavimo, masinės gamybos, galutinio vartotojo bei paklausos.
Toks požiūris siejamas su ilgalaike Europos problema – atotrūkiu tarp laboratorijos ir gamyklos. Europa turi stiprų mokslą, universitetus ir technologinių kompetencijų, tačiau mokslinis atradimas ne visuomet tampa produktu, startuolis – sparčiai augančia įmone, o prototipas – masinės gamybos preke.
Europoje pagaminsime lustą, bet kas jį pirks?
Šiuo atveju svarbus tampa ir kitas pokytis: greta pasiūlos vis daugiau dėmesio skiriama paklausai. Tarp siūlomų priemonių – bendras technologijų kūrimas su pramonės šakomis, kurios šias technologijas naudoja, taip pat inovatyvūs viešieji pirkimai.
2026 metų diskusija apie lustus skiriasi nuo 2022–2023 metų ir dėl dirbtinio intelekto proveržio. Tuo metu svarbiausias postūmis buvo COVID-19 sukelti tiekimo sutrikimai, o dabar vis didesnę reikšmę įgauna dirbtinis intelektas ir jam reikalingi didelio našumo lustai.
Diskusijoje pristatytomis prognozėmis, 2030 metais apie 30 proc. Europos puslaidininkių rinkos paklausos gali sudaryti automobilių sektorius. Duomenų centrams, debesijos paslaugoms ir dirbtiniam intelektui tektų apie 25 proc., pramonei – 18 proc., o aviacijos, kosmoso, gynybos ir saugumo sektoriams – apie 11 proc.
Lietuvai nebūtina statyti milijardinės gamyklos
Norint tapti Europos puslaidininkių ekosistemos dalimi, Lietuvai veikiausiai nereikėtų statyti milijardus eurų kainuojančios lustų gamyklos. Svarbiau nustatyti, kuriose vertės grandinės vietose jau turime arba galėtume sukurti konkurencinį pranašumą.
Potencialo gali būti fotonikos ir lazerių technologijose, jutiklių kūrime, specializuotame lustų projektavime, pažangiame pakavime ir testavime, kvantinėse technologijose, dirbtiniam intelektui skirtoje aparatinėje įrangoje, gynybos elektronikoje ir specializuotose medžiagose.
Lietuvos pramonei dalyvavimas Europos puslaidininkių ekosistemoje reikštų ne tik galimybę gauti finansavimą. Tai leistų įmonėms patekti į didesnės pridėtinės vertės Europos tiekimo grandines, bendradarbiauti su stambiais gamintojais, pritraukti investicijų ir kurti geriau apmokamas technologines darbo vietas.
Komisija naujajame akte taip pat siūlo regionams, turintiems aiškų puslaidininkių ekosistemos plėtros ir investicijų planą, suteikti galimybę siekti specialaus statuso bei prisijungti prie europinio tokių regionų tinklo. Kol kas tai tik pasiūlymas, o ne veikianti sistema, tačiau Lietuvai jis galėtų suteikti naujų galimybių.
Strateginė autonomija nereiškia atsiribojimo
Puslaidininkių vertės grandinė yra viena sudėtingiausių pasaulyje. Siekis viską – nuo žaliavų iki pažangiausių lustų – pagaminti vien Europoje būtų sunkiai įgyvendinamas ir ekonomiškai abejotinas.
Todėl reikia nuspręsti, kokias priklausomybes Europa gali toleruoti, kur būtina įvairinti tiekimo šaltinius ir kokiose kritinėse technologijų srityse priklausomybė nuo vieno išorės tiekėjo negali būti priimtina.
Diskusijoje išsakyta mintis apibendrina šį požiūrį: atsparumui reikalinga diversifikacija, o jai būtinas atvirumas. Europa turi stiprinti kritinius pajėgumus, bet kartu išsaugoti pasaulines vertės grandines ir bendradarbiauti su patikimais partneriais – JAV, Japonija, Pietų Korėja, Taivanu bei kitais.
Europai nebūtina visko gaminti pačiai. Tačiau ji turi siekti technologinio nepakeičiamumo – turėti tokių technologijų, kompetencijų ir įmonių, be kurių pasaulinė puslaidininkių ekosistema negalėtų lengvai veikti.
Vien bendrų tikslų nepakaks
„Lustų aktą 2.0“ reikia vertinti platesniame Europos pramonės politikos kontekste. Jis susijęs su kritinių žaliavų politika, bendrosios rinkos gilinimu, investicijomis ir strateginių technologijų stiprinimu. Europai neužtenka nustatyti taisykles – būtina spręsti, kur bus kuriamos technologijos, kas jas finansuos ir pirks bei ar įmonės galės išaugti iki pasaulinio masto.
Čia svarbi ir Mario Draghi diagnozė: Europai reikia daugiau investicijų, mažiau fragmentacijos, gilesnės bendrosios rinkos ir geresnių sąlygų inovatyvioms įmonėms augti. Jei Europos startuolis turi veikti 27 skirtingose rinkose, o jo konkurentas JAV ar Kinijoje nuo pirmos dienos gali remtis milžiniška vidaus rinka, konkurencingumo sunkumai atsiranda dar iki kalbų apie subsidijas.
Be to, pirmojo Lustų akto investicijos pasiskirstė netolygiai. Didelė dalis stambių projektų sutelkta Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir dar keliose valstybėse.
Jeigu Europos pramonės politika daugiausia priklausys nuo nacionalinės valstybės pagalbos, turtingesnės šalys galės skirti milijardus, o mažesnės tokios galimybės neturės. Tokiu atveju politika, kuria siekiama mažinti išorinę priklausomybę, gali dar labiau padidinti skirtumus Europos Sąjungos viduje.
Dėl to Europos puslaidininkių politika neturėtų virsti 27 nacionalinių subsidijų varžybomis. Reikalingi europiniai instrumentai ir finansavimas, kurie leistų bendroje ekosistemoje dalyvauti ir mažesnių valstybių įmonėms.
„Lustų akto 2.0“ tikslas – padėti Europai sustiprinti kritinius technologinius pajėgumus, sparčiau paversti mokslą verslu, auginti įmones ir kurti paklausą Europoje kuriamoms technologijoms, kartu išsaugant diversifikuotas pasaulines tiekimo grandines.
Pirmasis Lustų aktas iš esmės kėlė klausimą, kaip į Europą susigrąžinti daugiau puslaidininkių gamybos. Antrasis turės atsakyti į sudėtingesnį klausimą: kokių technologinių pajėgumų Europai reikia, kad ji išliktų konkurencinga, saugi ir svarbi pasaulyje, kartu neužsidarydama nuo likusio pasaulio?
