Jau keturis mėnesius pėsčiomis keliaujantis italas Ezio Marchetti iš Norvegijos šiaurės juda Pietų Afrikos link. Iki galutinio tikslo jam gali tekti keliauti dar trejus ar ketverius metus, tačiau vyrui svarbiausia ne nueitas atstumas, o kelyje sutikti žmonės.
Kaune Ezio praleido dvi dienas. Tyrinėdamas miestą jis aplankė centrą, senamiestį, Kauno pilį ir Nemuno salą. Didžiausią įspūdį jam paliko būtent sala bei joje esanti „Mokslo sala“, teigiama Kauno miesto savivaldybės pranešime.
Kelionės tikslas – žmonės
Italas keliauja įgyvendindamas projektą „Destination Humans“ (liet. „Kelionės tikslas – žmonės“). Kaip pats aiškina, šis pavadinimas tiksliai nusako jo sumanymą: jis juda iš vienos vietos į kitą ne dėl rekordų ar noro būti pirmuoju, o tam, kad sutiktų kuo daugiau žmonių.
Gyvenimo patirtis jam parodė, kad įvairiose pasaulio vietose netrūksta geranoriškų žmonių. Ezio jaučia skirtumą tarp to, ką išgyvena pats, ir vaizdo, kurį dažnai matome naujienose, todėl savo kelione nori atkreipti dėmesį į gerus dalykus, apie kuriuos, jo nuomone, kalbama per mažai.
Šiuo metu keliautojas eina į Lenkiją. Jis iš Norvegijos šiaurės planuoja pasiekti Pietų Afriką, kirsdamas Europą ir Afriką. Į maršrutą vyras įtraukė ir Baltijos šalis, nes nė vienoje iš jų anksčiau nėra lankęsis.
Užuot pasirinkęs kelią per Švediją, Daniją ir Vokietiją, iš Stokholmo jis keltu pasiekė Taliną, o iš Estijos pėsčiomis leidosi per Baltijos valstybes. Visa kelionė, jo vertinimu, turėtų trukti mažiausiai trejus ar ketverius metus.
Kasdien – iki 40 kilometrų
Per dieną Ezio paprastai nueina maždaug 30–40 kilometrų. Fiziškai toks krūvis kol kas nėra itin sunkus, nes anksčiau jis daug bėgiojo ir yra įveikęs ne vieną maratoną.
Keliauti su perdarytu vaikišku vežimėliu, o ne kuprine, jis pasirinko dėl ilgalaikės kelionės. Nuolat nešama kuprinė kūnui būtų kur kas sunkesnė. Vis dėlto ilgi, tiesūs Lietuvos ir Latvijos keliai tapo psichologiniu išbandymu.
Vienatvę keliautojas malšina klausydamasis audioknygų ir tinklalaidžių arba skambindamas artimiesiems. Vėstant orams jis turi miegmaišį ir žieminę striukę, tačiau stengiasi sparčiau judėti pietų kryptimi.
Ieškodamas nakvynės Ezio dažnai klausia žmonių, ar galėtų pasistatyti palapinę jų kieme. Neretai šeimininkai patys pakviečia jį į namus, pasiūlo vakarienę ir nakvynę, o ryte – pusryčius. Nors keliautojas to neprašo ir nesitiki, toks gerumas jį kaskart sužavi bei padrąsina.
Lietuvoje žmonės iš pradžių atsargesni
Skirtingose šalyse, pasak Ezio, žmonės jį pasitinka nevienodai. Švedijoje ir Suomijoje jie gali pasirodyti gana uždari, tačiau mokėdamas švedų kalbą ir keliaudamas vasarą jis lengviau užmegzdavo ryšį.
Lietuvoje keliautojas pastebėjo, kad žmonės bendraudami su nepažįstamaisiais kartais būna šiek tiek skeptiškesni. Vis dėlto ir čia jis susidūrė su nuoširdžiu svetingumu: buvo kviečiamas į namus, vaišinamas ir raginamas pasilikti nakvoti.
Kai kurie gyventojai kartu su juo dviračiais apžiūrėjo savo kaimus, o vakarais pakviesdavo arbatos ir parodydavo šeimos albumus.
Prireikus italas žmonėms parodo lietuviškai užrašytas žinutes. Vyresni gyventojai ne visada kalba angliškai, tačiau susikalbėti padeda jų vaikai ar anūkai. Taip, jo pastebėjimu, jaunesnioji karta padeda įveikti kalbos barjerą.
Dar vienas Ezio būdas pradėti pokalbį – pasiūlyti kavos. Keliautojas su savimi turi nedidelį kavos virimo kavinuką, o tėvai kartais atsiunčia itališkos kavos. Jis taip pat mano, kad vienam keliaujančiam žmogui lengviau užmegzti naujas pažintis, nes nėra galimybės užsidaryti vien savo kompanijoje.
Lietuvoje nustebino obelų gausa
Pirmiausia Lietuvoje Ezio į akis krito kraštovaizdžio lygumas, ypač lyginant su Švedija ir Norvegija. Keliaudamas jis matė daug atvirų laukų ir žemės ūkio teritorijų.
Tačiau labiausiai italą nustebino obelų bei obuolių gausa. Jis teigė pakeliui dar niekada nematęs jų tiek daug. Lietuvoje keliautojas taip pat paragavo balandėlių ir šakočio – abu tradicinius patiekalus jis įvertino labai palankiai.
Kaunui Ezio skyrė dvi dienas, nors mano, kad miestui pažinti reikėtų daugiau laiko. Jis pasivaikščiojo po centrą ir senamiestį, aplankė Kauno pilį, užsuko į salą prie arenos bei apžiūrėjo „Mokslo salos“ muziejaus pastatą. Į muziejaus vidų jis nėjo, tačiau pastatas ir jo aplinka jį sužavėjo.
Nemuno sala keliautojui pasirodė moderni, išskirtinė ir kitokia. Jis atkreipė dėmesį, kad ne kiekvienas miestas gali pasigirti turintis salą.
Apskritai Kaunas italui paliko labai gerą įspūdį. Miestą jis apibūdino kaip šiuolaikišką ir tvarkingą, bet kartu turintį savitą charakterį. Čia jam buvo įdomu stebėti, kaip susilieja istorinė architektūra ir modernios erdvės. Ezio norėtų į Kauną sugrįžti ir skirti jam daugiau laiko.
Keliautojas žmonėms linki būti atviresniems nepažįstamiesiems ir labiau jausti ryšį tarpusavyje. Jo nuomone, net nedideli kasdieniai gestai – pasisveikinimas su parduotuvės kasininku, šypsena ar dėmesys kitam žmogui – gali pagerinti kasdienybę.
Ezio mano, kad stipresnis žmonių tarpusavio ryšys padarytų pasaulį geresnį. Tas pats, jo įsitikinimu, galioja ir miestui.
