Italijos kino pasaulį pasiekė skaudi žinia – mirė režisierius Tinto Brassas. Apie jo mirtį Romoje paskelbė žmona Caterina Varzi ir vaikai Bonifacio bei Beatrice Brass.
Milane 1933 m. kovo 26 d. gimęs kūrėjas per daugiau nei 40 metų trukusią karjerą režisavo maždaug 30 filmų. Jis labiausiai išgarsėjo erotinio kino darbais, skelbė repubblica.it.
Prie svarbiausių T. Brasso filmų priskiriami „Salon Kitty“, „La chiave“, „Monella“ ir „Capriccio“. Jo kūriniai sulaukė didelio publikos dėmesio ir tapo reikšminga erotinio kino istorijos dalimi.
Rugsėjį režisieriui buvo parodyta ypatinga pagarba: Venecijos kino festivalyje, dar prieš prasidedant pagrindinei programai, demonstruotas jo filmas „Col cuore in gola“. Tačiau dėl pablogėjusios sveikatos pats T. Brassas į peržiūrą neatvyko.
Anksčiau režisierius yra aiškinęs, kad erotinį kiną rinkosi todėl, jog erotiką laikė svarbia žmogaus saviraiškos dalimi ir būdu vaizduoti moteris. Jis taip pat manė bent šiek tiek prisidėjęs prie žiūrovų požiūrio į erotiką kaitos.
Menininko anūkas pasirinko kiną
T. Brassas užaugo menininkų aplinkoje – jo senelis buvo tapytojas Italico Brassas.
Nors, sekdamas tėvo, baudžiamosios teisės advokato, keliu, jis baigė teisės studijas, kiną režisierius pamėgo nuo pat pradžių.
XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Paryžiaus kino filmų bibliotekoje jis dvejus metus dirbo archyvaru ir mokėsi montuoti filmus. Tuo metu T. Brassas susipažino su garsiu režisieriumi Roberto Rossellini.
Apie R. Rossellini jis yra sakęs, kad šis buvo ne tik kino meistras, bet ir gyvenimo mokytojas, unikaliai suvokęs režisieriaus bei žmogaus santykį.
Erotinis kinas tapo jo vizitine kortele
Ilgainiui T. Brassas vis labiau pasuko erotinio kino kryptimi. 1976 m. sukurtas „Salon Kitty“ ir 1979 m. pastatytas, tačiau tik 1984 m. išleistas „Caligula“ tapo svarbiu jo kūrybos posūkio ženklu. Režisierius erotiką siekė perteikti intelektualiau, o jo filmai galiausiai pritraukė didelę auditoriją.
Vienu garsiausių T. Brasso darbų laikoma 1983 m. pasirodžiusi „La chiave“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Stefania Sandrelli. Filmas sukurtas laisvai remiantis japonų rašytojo Junichiro Tanizaki romanu.
Ši juosta tapo didžiausia režisieriaus sėkme. Po jos T. Brassas daugiausia dėmesio skyrė vis atviresnėms istorijoms apie moterų seksualinį išsilaisvinimą.
Režisierius kartais pasirodydavo ir savo filmuose. Ypač ironišką savo paties portretą jis sukūrė 1995 m. juostoje „Fermo posta Tinto Brass“.
