Ilgalaikį nedarbą galima mažinti ne tik padedant žmonėms rasti darbą, bet ir kuriant konkrečios vietovės poreikius atitinkančias darbo vietas. Prancūzijoje toks modelis taikomas jau dešimtmetį – jis padėjo įsidarbinti ir žmonėms, kuriems dėl amžiaus ar sudėtingų gyvenimo aplinkybių darbo paieška buvo itin sunki.
Kaip skelbia „Euronews“, 2016 m. Prancūzijoje pradėtas projektas „Teritorijos be ilgalaikio nedarbo“ orientuotas į darbo vietų kūrimą kaimiškose vietovėse, atsižvelgiant į tai, kokių paslaugų ir darbų ten labiausiai reikia.
Vienas iš pavyzdžių – Pipriako (pranc. Pipriac) vietovėje veikianti įmonė „Tezea“. Joje dirba daugiau nei 60 žmonių, o įmonė vykdo apie 30 skirtingų veiklų: rūšiuoja ir parduoda daiktus, dirba maisto prekių parduotuvėje, ruošia malkas ir atlieka kitus darbus.
Kyla klausimas, ar panašų modelį būtų galima plačiau taikyti ir Lietuvoje.
Lietuvoje jau taikomos panašios priemonės
Užimtumo tarnybos vertinimu, Prancūzijos projektas turi panašumų su Lietuvoje vykdomomis Užimtumo didinimo ir Vietinių užimtumo iniciatyvų programomis. Tarnyba galėtų būti viena svarbiausių tokio modelio partnerių: ji atrinktų ir konsultuotų dalyvius bei nukreiptų juos į sukurtas darbo vietas.
Vis dėlto abiejų šalių sistemos nėra vienodos. Prancūzijoje daugiausia dėmesio skiriama nuolatinių darbo vietų kūrimui, o Lietuvoje nuo šių metų liepos labiau akcentuojama atvejo vadyba – individualus žmogaus situacijos įvertinimas ir pagalba sprendžiant įsidarbinimą trukdančias problemas.
Užimtumo tarnybos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Vegytė teigia, kad savivaldybės raginamos laikino įdarbinimo priemones derinti su individualiomis paslaugomis. Tokia pagalba turėtų padėti pašalinti kliūtis užimtumui ir sugrįžti į darbo rinką.
Tarnybos teigimu, žmogus turėtų galėti pasirinkti, ar pradėti dirbti, persikvalifikuoti, ar imtis savo verslo. Prancūzijos modelyje, Užimtumo tarnybos vertinimu, dažniausiai pasirenkamas darbo vietos pasiūlymas.
Šiuo metu kompleksinės paslaugos žmonėms, susiduriantiems su užimtumo sunkumais, teikiamos 60-yje Lietuvos savivaldybių. Šioje veikloje dalyvauja savivalda, Užimtumo tarnyba, nevyriausybinės organizacijos, darbdaviai ir kitos įstaigos.
Vietinių užimtumo iniciatyvų programomis siekiama bedarbio statusą turintiems žmonėms sukurti naujas darbo vietas pagal neterminuotas darbo sutartis. Jos vykdomos teritorijose, kur nedarbas yra didesnis, o paramą darbo vietoms steigti gali gauti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Užimtumo tarnyba turi informacijos apie darbo paklausą ir pasiūlą kiekvienoje savivaldybėje. Todėl ji galėtų padėti atrinkti dalyvius ir nustatyti, kokių darbo vietų konkrečioje vietovėje trūksta. Tačiau tarnyba siūlo pirmiausia tokį modelį išbandyti kelių savivaldybių bandomuosiuose projektuose.
I. Vegytės teigimu, praktika rodo, kad veiksmingiausia pradėti nuo pilotinių projektų, į kuriuos įsitrauktų kelios savivaldybės. Įvertinus rezultatus, sprendimus būtų galima taikyti visoje Lietuvoje.
Vien darbo pasiūlymo dažnai neužtenka
Pasak I. Vegytės, darbo vieta turėtų būti parenkama įvertinus žmogaus poreikius, gebėjimus, fizines galimybes ir sveikatos būklę. Tačiau žmogui, kuris ilgai nedirbo, neretai reikia pagalbos ne tik įsidarbinant, bet ir išsilaikant naujoje darbo vietoje.
„SOPA“ direktorė pažymi, kad ilgalaikių bedarbių atveju didžiausias iššūkis dažnai yra ne pats darbo suradimas, o gebėjimas jame išlikti. Jos vertinimu, tokio modelio sėkmė priklausytų nuo pagalbos darbuotojui ir darbdaviui darbo pradžioje, taip pat nuo sprendimų, padedančių įveikti kitas įsidarbinimą apsunkinančias aplinkybes.
Ilgalaikį nedarbą gali lemti ne viena priežastis. Keičiantis darbo rinkai, žmogus ilgainiui gali prarasti įgūdžius. Tuo pat metu jam gali tekti rūpintis vaikais ar senyvais tėvais, spręsti priklausomybių, skolų ir kitas problemas.
J. Kuprytės teigimu, kai žmogui sunku sudurti galą su galu, susidaro daugybė tarpusavyje susijusių sunkumų, iš kurių be pagalbos ištrūkti sudėtinga.
Prancūzijos pavyzdys: darbo vietos kuriamos pagal tai, ko reikia vietovei
Prancūzijoje tokio modelio esmė – ilgalaikiams bedarbiams sukurti nuolatines darbo vietas, pritaikytas konkrečios vietovės poreikiams.
„Euronews“ pasakoja ir apie „Tezea“ darbuotoją Marie-Fabienne Lavoisier. Moteriai netrukus sukaks 58-eri, o įmonėje ji dirba beveik trejus metus. Anksčiau ji sirgo vėžiu, o vėliau nuo šios ligos mirė jos vyras. Moteris sako, kad sulaukus 55-erių rasti darbą buvo nelengva.
„Tezea“ direktorius Serge’as Marhicas aiškina, kad modelis leidžia dalį su nedarbu susijusių išlaidų skirti darbo vietoms kurti. Iš dalies finansuojant atlyginimą, jo vertinimu, galima įdarbinti žmones nuolatiniam darbui, kartu kuriant naudą vietovei ir skatinant vietos ekonomiką.
„Euronews“ skelbia, kad Pipriake nedarbo lygis sumažėjo nuo 13 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Lietuvoje – daugiau nei 26 tūkst. ilgalaikių bedarbių
Užimtumo tarnybos duomenimis, 2026 m. rugsėjo 1 d. Lietuvoje buvo registruoti 26 653 ilgalaikiai bedarbiai – žmonės, nedirbantys ilgiau nei 12 mėnesių. Jie sudarė apie 18,3 proc. visų tą dieną registruotų bedarbių. Prieš metus ilgalaikių bedarbių buvo 30 098.
Naujausiais spalio 1 d. duomenimis, bendras registruotas nedarbas Lietuvoje siekė 7,7 proc. Savivaldybėse jis svyravo nuo 1,8 proc. Neringoje iki 10,9 proc. Ignalinos rajone. Šis rodiklis apima bendrą registruotą nedarbą, o ne tik ilgalaikius bedarbius, tačiau rodo, kad padėtis skirtingose vietovėse nevienoda.
Vykdomose programose paslaugos suteiktos daugiau nei 5,5 tūkst. dalyvių, o beveik 1,7 tūkst. žmonių buvo įdarbinti terminuotam darbui.
