„Žinių radijo“ laidos „Lekiam į…“ viešėjo menininkas Remigijus Gataveckas. Pokalbyje jis prisiminė maždaug prieš du metus vykusią kelionę į Pietų Korėją, kur kartu su broliu lankėsi darbo reikalais. Vis dėlto laidos pradžioje paaiškėjo, kad klausytojai išgirdo ne tą brolį, su kuriuo iš pradžių buvo planuotas pokalbis.
Vedėja Fausta Marija Leščiauskaitė atskleidė, kad į filmavimą turėjo atvykti Algirdas Gataveckas. Tačiau vietoj jo studijoje pasirodė Remigijus.
Menininkas paaiškino, kad broliai kartais vienas kitą pavaduoja, kai tam yra rimta priežastis. Šįkart Algirdas susirgo ir sukarščiavo, todėl negalėjo atvykti į sutartą filmavimą.
R. Gataveckas juokavo, kad jų su broliu patirtys yra vienodos, tačiau vienam kalbėti ne taip paprasta kaip dviese. Anot jo, kalbėdamas vienas gali užstrigti ir laukti, kol pokalbį pratęs brolis, tačiau šįkart tokios pagalbos nebuvo.
Brolių skirtumai matomi iš pirmo žvilgsnio
Paklaustas, kaip atskirti abu brolius, Remigijus išskyrė kelis išorinius bruožus. Jis teigė, kad Algirdo veidas yra kampuotesnis ir griežtesnių formų. Be to, šis dažniau laiko galvą pakreiptą į vieną pusę.
Pasak R. Gatavecko, taip yra dėl iškrypusio Algirdo stuburo, kurį lėmė trumpesnė koja. Brolio kairėje žando pusėje taip pat yra buvusio apgamo vieta, dabar primenanti spuogą.
Seule broliams teko imtis atsakingo darbo
Remigijus pasakojo, kad su Algirdu į Pietų Korėją vyko Vilniaus dailės akademijos ir ambasados bendradarbiavimo pagrindu. Broliai naujai kuriamoje Lietuvos ambasadoje Seule sukūrė didelį sieninės tapybos kūrinį.
Į juos kreipėsi vadovybė ir pasiūlė prisiimti atsakomybę už darbą naujose ambasados patalpose. Anksčiau ambasada veikė Kinijoje, tačiau vėliau buvo perkelta į Pietų Korėją. Kūriniui reikėjo derinti sprendimus su architektais, dizaineriais ir ambasados atstovais.
Maždaug 30 metrų ilgio ir 2–3 metrų pločio kūrinio tema buvo susijusi su laivu „Independence“. Jį pasiūlė patys ambasadoriai, nes laivas pagamintas Pietų Korėjoje ir tapo simboliu, siejančiu abi šalis.
Menininkas taip pat prisiminė griežtus vietos reikalavimus. Pietų Korėjoje dieną negalėjo vykti tokie darbai kaip remontas ar dažymas, todėl iš pradžių broliams buvo liepta tapyti tik naktimis. Ambasados darbuotojams susiderėjus, jiems buvo leista dirbti dieną, tačiau reikėjo užsidengti širmomis. Taip pat buvo tikrinama, kokios naudojamos medžiagos, kokie jų kvapai ir ar jos neišskiria nuodingų medžiagų.
Brolius vadino profesoriais
R. Gataveckas pastebėjo, kad Pietų Korėjoje itin gerbiami išsilavinę žmonės. Dirbdami ambasadoje broliai sulaukė ypatingo vietos įmonės vadovų ir darbuotojų dėmesio. Kadangi abu buvo baigę aukštąjį mokslą, į juos buvo kreipiamasi „profesoriais“.
Korėjiečiai brolius vaišindavo arbata ir kviesdavo į vakarienes. Remigijus taip pat pabrėžė, kad šioje šalyje nėra įprasta prieštarauti mokytojui ar dėstytojui.
Į Pietų Korėją menininkas sakė žvelgęs smalsiai, kaip į egzotišką kraštą, tačiau kai kurių vietos bruožų Lietuvoje nenorėtų matyti. Jį stebino gatvėse į rulonus susukti laidai, daugybė iškabų ir marga, ne visada suderinta aplinka.
Pašnekovas atkreipė dėmesį ir į kontrastą tarp senosios bei šiuolaikinės architektūros. Kai kurie senesni pastatai jam pasirodė apleisti ir purvini, tačiau jų pirmuosiuose aukštuose veikė įvairūs verslai. Tarp istorinių statinių taip pat stūkso dangoraižiai. Remigijus aiškino, kad tuo laikotarpiu valstybė skatino verslus ir aukštų pastatų statybą.
Vis dėlto Lietuvą su Pietų Korėja, jo manymu, sieja pagarba protui ir nuolatinis siekis kažko pasiekti. Jis taip pat pastebėjo, kad abiejose šalyse brangus nekilnojamasis turtas Vilniuje ir Pietų Korėjoje gyvenantiems žmonėms kelia panašių rūpesčių.
Darbus teko pradėti vėluojant visą savaitę
Kelionėje netrūko ir netikėtumų. Remigijus pasakojo, kad korėjiečiai iki brolių atvykimo nespėjo tinkamai paruošti sienos. Tuo pat metu patalpose dirbo daug skirtingų komandų: vieni tinkavo, kiti dažė, dar kiti atliko kitus darbus.
Dėl nepakankamo darbų suderinimo broliams teko laukti visą savaitę. Tuo metu jie vaikščiojo po Pietų Korėją ir nerimavo, ar pavyks laiku įgyvendinti didelį kūrinį. Galiausiai darbą jie spėjo užbaigti.
Pradėję tapyti Remigijus ir Algirdas dirbo drausmingai, o į pagalbą atėjo Pietų Korėjoje gyvenantys lietuviai. Pasak menininko, bendruomenė buvo labai draugiška, todėl keli žmonės padėjo dažyti ir taip prisidėjo prie to, kad projektas būtų baigtas laiku.
