Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynai temperatūra pakilo iki 41 °C. Iš pradžių ji manė susirgusi sunkia infekcija, todėl ryte kreipėsi į šeimos gydytoją. Vis dėlto kraujo tyrimų rezultatai mediką paskatino ją siųsti į skubiosios pagalbos skyrių.
Pati būdama gydytoja Martyna suprato, kad padėtis gali būti rimtesnė, tačiau tuo metu labiau galvojo apie darbą nei apie savo sveikatą.
Ji prisimena tuomet labiausiai nerimavusi dėl to, kas per Kūčias ją pakeis budėjime. Martyna tikėjosi, kad kelių dienų antibiotikų kursas padės pasijusti geriau. Dabar ji sako, kad toks požiūris gerai atspindėjo tuometį gyvenimo ritmą: darbo grafikas buvo labai intensyvus, o laiko poilsiui beveik nelikdavo.
Skubiosios pagalbos skyriuje 32-ejų moteris išgirdo diagnozę – ūminė leukemija.
Martyna sako tą akimirką pasijutusi taip, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų. Pirmoji mintis buvo, kad gyvenimas baigėsi.
Diagnozė ją sukrėtė ir dėl profesinės patirties. Rezidentūros metu ji buvo dirbusi hematologijos bei onkologijos skyriuose, mačiusi sunkiai sergančius žmones, todėl leukemiją iki tol laikė viena baisiausių ligų.
Šiandien Martyna jau yra praėjusi chemoterapiją ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją. Apie savo patirtį ji pasakoja norėdama, kad naujai diagnozę išgirdę žmonės matytų ne tik gydymo sunkumus, bet ir galimybę gyventi po jo.
Diagnozė nėra visas žmogaus gyvenimas
Martynos istorija pristatoma asociacijos „Kraujas“ projekte „Drąsos ambasadoriai“. Jame savo patirtimi dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos darbuotojai ir savanoriai.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbant apie onkologines ligas dažnai apsiribojama diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
Jos teigimu, išgirdus vėžio diagnozę lengva patikėti, jog nuo šiol viską užgoš liga. Todėl svarbu rodyti žmones, kurie gydymą jau praėjo ir sugrįžo į gyvenimą – galbūt pasikeitusį, su kitais prioritetais, tačiau vis dar visavertį. Tokios istorijos negarantuoja, kad visų pacientų kelias bus vienodas, bet padeda pamatyti ateitį ir mažina su vėžiu susijusią stigmą.
Gydydamasi Martyna pati ieškojo kitų žmonių patirčių. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena, o diagnozės sukrėtimą išgyveno visa šeima. Didelę atramą jai suteikė vyras, sesuo, draugai, kolegos, vėliau – gydytojai ir slaugytojai.
Jau pirmąjį mėnesį ligoninėje ji sužinojo apie „Drąsos ambasadorių“ projektą ir perskaitė jame publikuotas istorijas. Kai kurių žmonių patirtys buvo tokios sunkios ir kupinos komplikacijų, kad Martyna pradėjo kitaip vertinti savo padėtį – suprato, jog tuo metu bent jau nebuvo reanimacijoje.
Kitų pacientų istorijos padėjo pažvelgti į savo situaciją iš šalies ir priminė, kad gyvenimas po diagnozės gali tęstis.
Planai padėjo išlaikyti ryšį su ateitimi
Martynos gydymas užtruko. Iš pradžių jai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai, tačiau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad reikės ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras rastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre. Transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.
Šį laikotarpį moteris vadina sunkiausiu tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji rašė dienoraštyje, kurio iki šiol nėra atsivertusi. Vis dėlto net ligoninėje Martynai buvo svarbu neprarasti ryšio su gyvenimu, laukusiu už palatos sienų.
Kai nenorėdavo valgyti, ji žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, išsisaugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins grįžusi namo. Ji taip pat svajojo apie keliones ir šalis, kurių dar nebuvo aplankiusi. Planai bei dalykai, kurių buvo galima laukti, padėjo išlaikyti ryšį su ateitimi.
Jėgų suteikė ir žmonės, kurie patys buvo susidūrę su onkologine liga. Jų buvimas šalia leido jaustis suprastai ir parodė, kad po diagnozės gyvenimas nesustoja.
Šiandien Martyna drąsą sieja su gebėjimu net sunkiausiu metu pastebėti tai, kas padeda judėti pirmyn. Jos manymu, tai gali būti džiaugsmas, šypsena, vienas geras dalykas ar mažas pliusas, dėl kurio verta tikėti, kad viskas susiklostys gerai.
Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui ji pirmiausia patartų leisti sau išsigąsti. Baimė tokioje situacijoje yra suprantama, todėl nereikia iš karto būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Tačiau svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, tikėti geresne baigtimi, planuoti ir svajoti apie laiką pasveikus.
Sunki liga pakeitė jos požiūrį į gyvenimą
Leukemija Martynai tapo ne tik dideliu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo įvertinti gyvenimą, kuriame iki tol daugiausia vietos užėmė darbas.
Ji sako liga suteikusi antrą šansą. Nuolat skubant ir siekiant rezultatų lengva pamiršti, kas iš tiesų svarbu, todėl nebereikia niekam nieko įrodinėti ar aukoti savęs dėl žmonių, kurie nevertina darbo, laiko ir pastangų. Liga privertė Martyną sustoti ir labiau saugoti savo sveikatą.
Po gydymo pasikeitė ne tik jos prioritetai, bet ir kasdienybė. Dar iki leukemijos diagnozės Martyna sirgo reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos jis pasitraukė. Tai leido naujai įvertinti galimybę laisvai judėti – tai, kas anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantama.
Dabar moteris stengiasi daugiau pažinti pasaulį, meną ir istoriją, įgyvendinti svajones, kurioms anksčiau neatsirasdavo laiko. Ji taip pat džiaugiasi, kad transplantacija išgydė ir reumatoidinį artritą, todėl gali judėti nejausdama nuolatinio skausmo.
Išgyventa patirtis Martyną išmokė kantrybės ir gebėjimo paleisti kontrolę. Apie ligą ji kalba ne tik dėl savęs – nori, kad kiti pacientai žinotų, jog diagnozė nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Jos atveju tai tapo naujo gyvenimo etapo pradžia ir paskatino iš esmės peržiūrėti vertybes, santykį su darbu, žmonėmis bei savimi.
Nepažįstamas donoras tapo svarbiausiu žmogumi jos istorijoje
Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima negiminingas kaulų čiulpų donoras, kurio ji niekada nebuvo sutikusi.
Ji sako, kad kažkur buvo nepažįstamas žmogus, sutikęs tapti donoru ir taip išgelbėjęs jai gyvybę. Martyna tai vadina medicinos stebuklu.
Po ligos ji kitaip supranta ir sėkmę. Anksčiau šis žodis dažniausiai buvo siejamas su karjera, profesiniais pasiekimais ar dideliais gyvenimo tikslais. Dabar moteris mano, kad svarbu kalbėti ir apie kitokią sėkmę – apie žmogų, kuris susirgo, ištvėrė gydymą, išgyveno sunkias dienas ir sugrįžo į gyvenimą.
Tokios patirtys, anot Martynos, dažnai priverčia iš naujo įvertinti vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo mažiau onkologinė liga apgaubiama baime ir stigma.
