Iki 50 metų plaukų slinkimas pastebimas maždaug pusei vyrų, o vyresniame amžiuje ši dalis dar didėja. Nors iš pirmo žvilgsnio plikimas gali atrodyti kaip nepalankus požymis, jis žmonių populiacijose išlieka ir perduodamas iš kartos į kartą. Biologas Scottas Traversas leidinyje „Forbes“ aiškino, kaip šis procesas vyksta ir kokie evoliuciniai mechanizmai galėtų jį paaiškinti.
Kas vyksta plaukų folikuluose?
Medicinoje vyrų plikimas vadinamas androgenetine alopecija. Pagrindinį vaidmenį šiame procese atlieka dihidrotestosteronas (DHT) – aktyvesnė hormono forma, susidaranti iš testosterono.
Genetiškai plikti linkusių vyrų viršugalvio ir smilkinių plaukų folikulai į DHT poveikį reaguoja palaipsniui mažėdami. Šis reiškinys vadinamas miniatiūrizacija. Kiekvieno naujo augimo ciklo metu išaugantis plaukas būna trumpesnis ir plonesnis, kol folikulas galiausiai pradeda auginti tik sunkiai pastebimus pūkelius.
Dažniausiai folikulai visiškai neišnyksta – jie tiesiog nebegamina tokių storų ir tankių plaukų kaip anksčiau.
Vienodi hormonai, priešingas poveikis
DHT poveikis skirtingoms kūno vietoms nėra vienodas. Tie patys hormonai, dėl kurių galvos plaukai retėja, gali skatinti tankesnį barzdos ir kūno plaukų augimą.
Dermatologai šį reiškinį vadina androgenų paradoksu: skirtingose kūno vietose esantys folikulai į tuos pačius hormoninius signalus reaguoja priešingai. Šis skirtumas padeda geriau suprasti vieną pagrindinių evoliucinių teorijų apie vyrų plikimą.
Nauda jaunystėje, pasekmės vėliau
Viena iš galimų interpretacijų remiasi antagonistinės pleiotropijos teorija. Ji teigia, kad tas pats genas gali sukelti kelis skirtingus poveikius: vieni jų naudingi ankstyvame gyvenime, o kiti vėliau gali būti žalingi.
Genai, sustiprinantys androgenų poveikį, jaunystėje galėjo suteikti tam tikrų pranašumų, nors po kelių dešimtmečių prisidėjo prie plaukų slinkimo. Natūralioji atranka paprastai daugiau reikšmės teikia anksti pasireiškiantiems požymiams, kurie padeda išgyventi ir daugintis, nei neigiamiems padariniams vyresniame amžiuje.
Todėl plikimas gali būti ne atskira evoliucinė adaptacija, o šalutinis poveikis, kurio natūraliajai atrankai nebuvo pakankamos priežasties pašalinti. Be to, pats plikimas mediciniškai laikomas beveik nepavojingu – jis tiesiogiai nekelia grėsmės nei išgyvenimui, nei reprodukcinei funkcijai.
1996 metais atliktas tyrimas iškėlė prielaidą, kad atsitraukianti plaukų augimo linija gali būti patikimas amžiaus ir brandos ženklas.
Pagal šią hipotezę plikė galėtų rodyti, kad vyras jau perėjo jaunystėje būdingą intensyvios konkurencijos etapą. Dėl to jis galbūt gali būti vertinamas kaip išmintingesnis, solidesnis ar mažiau pavojingas varžovas.
Vis dėlto teorija, kad plikimas atlieka tokią signalinę funkciją, tebėra įdomi, tačiau neįrodyta.
Anksčiau biologas taip pat aiškino, kada ir kodėl evoliucijos metu žmonėms susiformavo antakiai.
