Psichoterapeutė ir knygų autorė Rasa Andrikienė dar kartą susidūrė su alopecija – liga, dėl kurios žmogus netenka plaukų. Prieš penkerius metus 40-metė moteris visų galvos plaukų neteko per dvi savaites, o vėliau jie pamažu ataugo. Tačiau sulaukusi 45-erių kaunietė pastebėjo, kad liga sugrįžo: šįkart plaukų beveik neliko vos per kelias dienas.
Nors Rasa jau žinojo, kas yra alopecija, pakartotinis susidūrimas su liga jai buvo ne mažiau skausmingas. Moterį apėmė liūdesys, pyktis ir noras suprasti, kodėl viskas kartojasi. Ypač sunku buvo suvokti, kad pati, nors padeda kitiems geriau pažinti save, negali rasti atsakymo į klausimą, kas vyksta su ja.
Šį kartą plaukai nuslinko per tris dienas
Pirmą kartą su alopecija Rasa susidūrė būdama 40-ies. Tuo metu apie šią ligą ji nieko nežinojo, todėl staigus plaukų slinkimas tapo dideliu sukrėtimu. Per dvi savaites ji neteko visų galvos plaukų ir maždaug dvejus metus gyveno visiškai be jų. Vėliau plaukai ataugo, tačiau buvo nebe tokie tankūs ir stiprūs kaip anksčiau.
Dabar, pasak R. Andrikienės, plaukai vėl nuslinko „grubiai tariant, per tris dienas“.
Atsigręžusi moteris suprato, kad plaukai pradėjo retėti dar anksčiau. Vis dėlto ligos sugrįžimą ji pajuto labai greitai: vieną dieną šukuojantis šepetyje liko neįprastai daug plaukų, o netrukus jų ant galvos buvo tiek mažai, kad išeiti į viešumą su įprasta išvaizda tapo sudėtinga.
Rasa prisimena, kad sekmadienį dar buvo svečiuose, o pirmadienį, šukuodamasi, pamatė, jog šepetys surenka pernelyg daug plaukų. Antradienį ji jau ieškojo peruko.
Įsigyti peruką, anot moters, kai kas vertino kaip pasidavimą. Tačiau pati Rasa su tuo nesutinka: jos teigimu, perukas reiškia ne kapituliaciją, o prisitaikymą prie pasikeitusios situacijos.
Ji taip pat svarsto, kaip nutiko, kad būdama 40-ies turėjo storus ir sveikus plaukus, o dabar jau penkerius metus susiduria su jų netekimu. Moteris pripažįsta, kad vyksta procesas, kurio ji nesupranta ir su kuriuo nepajėgia susitvarkyti.
Antrasis ligos epizodas sukėlė dar daugiau išgyvenimų
Pirmą kartą diagnozė Rasą ištiko netikėtai, o šįsyk ji jau žinojo, ko galima tikėtis. Vis dėlto žinojimas nepalengvino situacijos – priešingai, pasikartojusi alopecija sukėlė dar stipresnius jausmus.
Pirmą kartą moteris išgyveno šoką, o dabar ją užplūdo didelis liūdesys ir klausimas, ką ji daro ne taip.
Anksčiau Rasa, ieškodama atsakymų, lankėsi pas gydytojus ir atliko daugybę tyrimų, tačiau aiškios priežasties, kodėl prasidėjo liga, neišgirdo. Plaukams vėl pradėjus slinkti, ji dar kartą pasitikrino sveikatą ir atliko kraujo tyrimus.
Maždaug dvi savaites moteris išgyveno ypač sunkų laikotarpį. Ji jautė pyktį ir liūdesį, o labiausiai slėgė tai, kad negali suprasti savo pačios situacijos. Rasa yra parašiusi tris psichoterapines knygas, tačiau pripažįsta, kad sau atsakymo neranda, nors kiti žmonės sako iš jos gaunantys atsakymus.
Psichoterapeutė taip pat atkreipia dėmesį, kad psichologinės pagalbos specialistams nebūtinai lengviau susidoroti su asmeniniais sunkumais. Ji turi klienčių psichologių ir psichoterapeučių, o kartais atrodo, kad specialistams net sunkiau, nes jie moka savo išgyvenimus racionaliai paaiškinti ir save įtikinti, jog viskas gerai.
Antakių ir blakstienų Rasa neturi jau penkerius metus
Alopecija paveikė ne tik Rasos galvos plaukus. Antakių ir blakstienų ji neturi jau penkerius metus. Po pirmojo ligos epizodo galvos plaukai ataugo, tačiau antakiai ir blakstienos taip ir neataugo.
Ilgainiui moteris išmoko prisitaikyti prie pasikeitusios išvaizdos. Ji įsigijo perukų, mokosi juos tinkamai užsidėti ir ieško sprendimų, padedančių gerai jaustis. Antakių išvaizdą galima atkurti tatuiruojant, o blakstienų liniją paryškinti permanentiniu makiažu – Rasa pati tuo pasinaudojo, todėl aplinkiniai dažnai net nesupranta, kad ji neturi blakstienų.
Vis dėlto moteris pabrėžia, kad perukų kainos gali labai skirtis ir ne kiekviena šeima gali įsigyti kokybišką gaminį. Jai ypač skaudu girdėti apie vaikus bei paauglius, kurie dėl alopecijos netenka plaukų, tačiau jų artimieji neturi pakankamai lėšų perukui.
Rasos manymu, tokia pagalba turėtų būti lengviau prieinama, o perukų kompensavimo galimybės – platesnės.
Atlikti tyrimai aiškios priežasties neparodė
Po pirmojo susidūrimo su liga Rasa konsultavosi su specialistais Vilniuje ir Kaune. Ji atliko visus paskirtus tyrimus, tačiau jų rezultatai buvo geri ir aiškaus paaiškinimo, kodėl slenka plaukai, gydytojai nepateikė.
Moteris prisimena, kad vienos profesorės paskirtų kraujo tyrimų rezultatai buvo puikūs. Profesorės asistentė jai elektroniniu laišku patarė daugiau laiko leisti gryname ore ir vengti streso. Toks atsakymas Rasos nenuramino, nes ji tikėjosi sužinoti, kas vyksta ir ką galėtų daryti, kad plaukų slinkimas sustotų.
Vėlesni tyrimai taip pat konkretaus atsakymo nedavė. Iš pradžių moteriai buvo paskirta steroidų. Kol juos vartojo, plaukai nustojo slinkti, tačiau tokio gydymo neįmanoma tęsti neribotą laiką. Baigus vartoti vaistus, vėliau nuslinko visi kūno plaukai.
Ši patirtis jai parodė, kaip sunku gyventi nežinant, ar plaukai dar ataugs, ir nuolat bijant, kad liga gali sugrįžti. Tikslios alopecijos atsinaujinimo priežasties Rasa įvardyti negali. Ji svarsto, kad tam įtakos galėjo turėti emocinė savijauta ir stresas, tačiau pabrėžia, jog tai yra jos asmeninis vertinimas, o ne nustatyta ligos priežastis.
Ragina neleisti ligai sustabdyti gyvenimo
Kalbėdama apie kitus su alopecija susiduriančius žmones, Rasa pirmiausia išskiria vaikus ir paauglius. Jos teigimu, jiems ypač reikalingas artimųjų palaikymas, padedantis priimti pasikeitusią išvaizdą ir išsaugoti pasitikėjimą savimi.
Moteris primena, kad plaukų netekimas nekeičia žmogaus vertės ir neturėtų priversti atsisakyti planų, santykių ar svajonių. Ji ragina nepasiduoti savigailai ir neleisti ligai sustabdyti gyvenimo, nes meilė, sėkmė ir laimė priklauso ne nuo išvaizdos, o nuo to, kaip žmogus jaučiasi.
Nors pati išgyvena sudėtingą laikotarpį, Rasa stengiasi prisitaikyti prie naujos realybės. Ji pripažįsta, kad atsakymų vis dar trūksta, tačiau mano, jog alopecija neturi atimti galimybės gyventi visavertį gyvenimą. Pasak jos, šiandien galima rasti gerų perukų ir kitaip užmaskuoti pasikeitusią išvaizdą, tačiau svarbiausia – neleisti ligai sustabdyti kasdienybės.
Rasa ir toliau kuria bei dalijasi mintimis su skaitytojais. Neseniai ji parašė ezoterinę pasaką „Saraja“, kviečiančią trumpam atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į kitokią realybę.
Pašnekovė mano, kad tradicinė medicina gali atsakyti ne į visus klausimus, todėl jų reikia ieškoti ir kitur – ramiai, bet atkakliai. Pokalbį ji užbaigia viltimi, kad galiausiai viskas bus gerai.
