Aktorę Violetą Mičiulienę ir jos sukurtus personažus puikiai pažįsta teatro gerbėjai bei televizijos žiūrovai. Vis dėlto pati menininkė svarbiausiais savo gyvenimo vaidmenimis laiko mamos ir močiutės.
Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt V. Mičiulienė papasakojo apie ryšį su Anglijoje gyvenančiu sūnumi Matu ir anūkėmis, paaiškino, kodėl penkiametę Adelę vadina savo kopija, taip pat atskleidė taisyklę, padedančią paprasčiau priimti gyvenimo sunkumus.
Sūnaus gimtadienis tapo prisiminimų diena
Neseniai aktorės sūnus Matas, gyvenantis užsienyje, minėjo gimtadienį. Nors tą dieną mama negalėjo būti šalia, ši proga jai tapo laiku prisiminti nueitą kelią ir pajusti dėkingumą.
Pasak V. Mičiulienės, kai vaikas gyvena toli, ypač aiškiai pajunti, kaip greitai bėga laikas ir keičiasi gyvenimas. Technologijos leidžia susiskambinti, rašyti žinutes ir matyti vieniems kitus ekrane, tačiau mamos širdžiai to ne visuomet užtenka.
Sūnaus gimtadienis aktorei priminė viską – nuo pirmųjų jo gyvenimo dienų iki dabarties. Kartu su džiaugsmu ji jautė ir ilgesį, ir dėkingumą už tai, kokiu žmogumi jis užaugo.
Savo gimtadienio V. Mičiulienė nėra linkusi sureikšminti, tačiau vaikų gimimo dienos jai visada sugrąžina į ypatingą praeities akimirką. Ji iki šiol motinystę vadina stebuklu ir didele gyvenimo dovana.
Aktorė taip pat nuo mažens mokė vaikus per gimtadienius prisiminti ne tik jubiliatą, bet ir jo mamą. Eidami sveikinti draugų, jie pirmiausia nunešdavo gėlę gimtadienio kaltininko mamai, nes, anot V. Mičiulienės, būtent ji tą dieną atliko didžiausią darbą.
Atstumas šeimos nesusilpnino
Nors sūnus ir jo šeima gyvena Anglijoje, aktorė tikina, kad skirtingos šalys jų ryšio nesusilpnino. Priešingai – dabar jie bendrauja dažniau nei tada, kai šeima gyveno Vilniuje.
V. Mičiulienė juokavo tapusi „telefonine močiute“: kasdien kalbasi su anūkėmis ir seka joms pasakas. Ji pripažino nuolat jaučianti suaugusių vaikų gyvenimo pulsą, ypač kai jie gyvena toli.
Aktorė save vadina „babi“ – taip ją vadina anūkės. Ji mano, kad mergaitėms patinka dėl to, jog neverčia jų anksti keltis, ravėti daržo, imtis sunkių darbų ar atlikti įvairių pareigų. Svarbiausia, kad močiutė pasakoja pasakas, išklauso ir leidžia vaikams tiesiog būti vaikais.
Anūkės su nekantrumu laukia kiekvieno skambučio ir susitikimo. Vyresnioji Adelė kas rytą turi močiutei naujienų, pati reikalauja paskambinti ir skaičiuoja dienas iki jos atvykimo. Danguje pamačiusi lėktuvą mergaitė sako, kad juo skrenda „babi“.
Adelė močiutei primena ją pačią
V. Mičiulienė pasakojo, kad penkiametė Adelė jai labai artima ir savo elgesiu vis labiau primena pačią aktorę. Tai ypač išryškėjo per vienas sporto varžybas.
Užuot kaip kiti vaikai kuo greičiau atlikusi užduotį, Adelė pasirinko kūrybišką kelią ir viską pavertė mažu spektakliu. Komandos nariai ragino ją skubėti, tačiau mergaitė elgėsi savaip. Galiausiai dėl jos artistiškumo komanda pralaimėjo.
Šis įvykis aktorei tapo ženklu, kad auga jos „pamainos“ atstovė. Sūnus anksčiau skeptiškai vertino kalbas, jog Adelė panaši į mamą, tačiau dabar pats juokauja auginantis jos kloną.
Nors mergaitė nuo mažens nebijo būti dėmesio centre ir demonstruoja laisvumą, V. Mičiulienė jai nebūtinai linkėtų aktorės kelio. Ji pabrėžė, kad scenos profesija sudėtinga, joje netrūksta netikrumo, nusivylimų, konkurencijos ir nuolatinio savęs ieškojimo.
Vis dėlto jei Adelė iš tiesų pasirinktų sceną kaip savo pašaukimą, močiutė jos nestabdytų – palaikytų ir padėtų kiek galėtų. Aktorei svarbiausia, kad žmogus atrastų savo vietą ir būtų laimingas, nesvarbu, ar tai būtų scena, sportas, mokslas ar kita sritis.
Panašiai V. Mičiulienė kadaise ragino rinktis kitą kelią ir savo sūnų. Nepaisydamas to, Matas įstojo į konservatoriją ir studijavo režisūrą. Šiandien šio darbo jis nedirba, tačiau pats pripažįsta, kad studijos tapo puikia gyvenimo mokykla.
Režisūros patirtis, pasak jo, išmokė prisitaikyti prie skirtingų situacijų ir žmonių. Matas juokauja, kad dabar jo įgyti įgūdžiai leidžia vienu metu būti psichologu, vadovu, aktoriumi ir režisieriumi.
Teatre pasigenda paslapties
V. Mičiulienės požiūrį į sudėtingą scenos žmogaus kelią suformavo ir pačios teatro aplinkos pokyčiai. Ji mano, kad teatras prarado dalį savo paslapties.
Aktorės teigimu, anksčiau teatro taisyklės, scena ir jos ribos buvo aiškesnės, o dabar daug kas susilieja. Jai, kaip teatro žmogui, skaudu matyti, kad scena tarsi parodė savo užkulisius ir nebeturi dalies ankstesnio paslaptingumo.
Savo spektakliuose „Bėgantis aštuonkojis“ ir „Pabaisų nebus“ ji renkasi kalbėti apie žmogiškumą ir kasdienius dalykus, kurie žmonėms iš tiesų svarbūs. V. Mičiulienė nenori akcentuoti globalių problemų, kurių negali pakeisti ir kurios tik kelia skausmą. Jai svarbiau kalbėti apie tai, kas stiprina žmogų ir padeda išlikti žmogumi.
Gyvenimą vertina penkių sekundžių taisykle
Nors aplink netrūksta iššūkių, vidinę šviesą aktorei padeda išlaikyti viena taisyklė. V. Mičiulienė nesijaučia optimistė – veikiau save vadina didele pesimiste, tačiau stengiasi nesureikšminti to, ko negali pakeisti.
Ji vadovaujasi žydų išmintimi ir klausia savęs, ar įvykis bus svarbus po penkių sekundžių, penkių minučių, penkių valandų, penkių dienų ar penkių savaičių. Jei atsakymas neigiamas, aktorė stengiasi tai paleisti ir nesilaikyti įsikibusi to, nuo ko niekas nepriklauso.
Dar vienas būdas išlaikyti pusiausvyrą – gebėjimas pasijuokti iš savęs. V. Mičiulienės manymu, sveikas humoras padeda lengviau pažvelgti į sudėtingas situacijas, o žmonėms patinka tie, kurie nesistengia bet kokia kaina atrodyti nepriekaištingai protingi.
