Amžių sandūroje Vilniaus policija netikėtai atskleidė vieną žiauriausių Lietuvos nusikalstamų grupuočių – V. Januškevičiaus gaują. Tuo metu manyta, kad ji įvykdė daugiausia žmogžudysčių šalyje, tačiau vėliau suimti Panevėžio „tulpiniai“ ir Klaipėdos „gaidjurginiai“ buvo susiję su dar didesniu nužudymų skaičiumi.
Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių išžudė „Marafono“ grupuotė. Sulaikytiems jos nariams buvo pareikšti kaltinimai dėl 9 žmogžudysčių. Draugystė ir bendri ryšiai gaujai neturėjo reikšmės, kai reikėjo gauti pinigų ar nuslėpti kitus nusikaltimus.
Gaujos veiklos pagrindas – suplanuotos žmogžudystės
Teismas nustatė, kad 1999 metų pradžioje R. Baratinskas, V. Gembutas, V. Čėsna ir S. Narkevičius sukūrė nusikalstamą susivienijimą. Du iš jų praeityje jau buvo teisti. Gauja apsirūpino šaunamaisiais ginklais, iš anksto planavo sunkius nusikaltimus ir juos vykdė šaltakraujiškai.
Grupuotė palaikė ryšius ne tik tarpusavyje, bet ir su Panevėžio bei Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis, taip pat užsienio nusikaltėliais. Šiuos ryšius patvirtino ir bendros nuotraukos.
Nusikaltėliai naudojosi automobiliais ir mobiliaisiais telefonais, su savimi turėjo antrankius, lipniosios juostos aukoms surišti, pistoletus, peilius bei kastuvus. Pastarųjų reikėjo duobėms iškasti ir nužudytųjų kūnams paslėpti. Rengdami nusikaltimus gaujos nariai iš anksto pasiskirstydavo užduotis.
Teisme nustatyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001-ųjų balandžio jie įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Visi teisiamieji neigė priklausę nusikalstamam susivienijimui ir tikino nusikaltimų neįvykdę. Apie „Marafono“ veiklą išsamiau rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“, pabrėžęs grupuotės žiaurumą ir visišką taisyklių nepaisymą.
Grupuotės branduolį sudarė įtakingi ir kieto būdo vyrai
Kaune buvo žinoma, kad 39 metų R. Baratinskas, pravarde Marafonas, palaikė ryšius su kitų miesto grupuočių vadovais. Anksčiau jis pats buvo vadinamasis „torpeda“.
Jo pavardė buvo minima ir ankstesniuose pasakojimuose apie savo gaują turėjusį, o 1997 metais paslaptingai nužudytą Robertą Borchertą, pravarde Karabasas. R. Baratinskas buvo jo patikėtinis. Vilijampolės grupuotėje jis galėjo nepakilti aukščiau „torpedos“ ir dėl polinkio į narkotikus.
Su narkotikais siejamas ir slapyvardis „Marafonas“ – nusikaltėlių žargonu jis reiškia apsvaigimą. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu, gebėjimu greitai pelnyti pasitikėjimą ir užmegzti draugystę su įvairiais žmonėmis.
Ne mažesne fizine jėga ir ryžtu pasižymėjo 44 metų Vladas Gembutas, vadintas Geležiniu. Tvirto sudėjimo vyrą sulaikant vos įveikė keturi „Aro“ pareigūnai. Anksčiau jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.
Kitus du grupuotės narius – 50 metų Saulių Narkevičių ir 29 metų Vytį Čėsną – siejo giminystė.
Pirmąją auką nužudė dėl skolos
1996 metų pradžioje S. Narkevičius A. Vaišniui paskolino 100 tūkst. JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios skolininkas grąžino tik dalį pinigų ir pradėjo slapstytis nuo kreditoriaus.
Tų metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas suvedė abu vyrus, kad šie aptartų skolos grąžinimą. Tačiau pokalbis virto pagrobimu.
S. Narkevičius ir V. Gembutas A. Vaišnį nuvežė į Puidinės mišką Kauno rajone. Ten vyrą iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo rankas ir kojas, mušė kumščiais bei lazda, spardė ir badė peiliu.
Nužudytojo kūną jie užkasė miške. Lavonas buvo rastas ir iškastas 2000-ųjų liepos 13 dieną. Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas kaltės dėl A. Vaišnio nužudymo nepripažino.
Ne visi pagrobimo planai baigėsi sėkmingai
1999 metų vasarą gauja įkaitu paėmė Kauno vaistų firmos savininką Gvidą G. ir pareikalavo pinigų už apsaugą. Iš jo artimųjų iš pradžių buvo prašoma 120 tūkst. litų, beveik 35 tūkst. eurų, tačiau pagrobtojo brolis atvežė 50 tūkst. litų, arba 14,4 tūkst. eurų, ir banditai šia suma pasitenkino.
Kitais atvejais planai nebuvo tokie sėkmingi. 2000-ųjų sausį nepavyko pagrobti bendrovės „System“ generalinio direktoriaus Ryčio B. Nors nusikaltėliai pradūrė jo automobilio padangas, verslininkas nesustojo ir telefonu iškvietė apsaugą.
Gauja taip pat buvo suplanavusi buvusio EBSW viceprezidento Algio Pašukevičiaus pagrobimą. Tačiau vyras išliko sveikas ir atsipirko tik sužalotu antakiu.
Žudynių virtinė įgavo pagreitį
Vienas žiauriausių grupuotės nusikaltimų buvo susidorojimas su Egidijumi Gaudzevičiumi. Tą pačią akimirką buvo nužudytas ir jo draugas Raimondas Karpavičius.
2000-ųjų vasarį R. Baratinskas E. Gaudzevičiui paskolino 60 tūkst. JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu. Kadangi skolininkas neskubėjo grąžinti pinigų, gauja nusprendė jį nužudyti. Egzekucijai pasirinktas Keleriškių miške, Kėdainių rajone, buvusios sovietinės armijos raketinės bazės apleistas angaras.
Balandžio 6-osios vakarą į vietą pirmi atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius. Vėliau pasirodė R. Baratinskas, V. Gembutas ir E. Gaudzevičius. Kartu su juo atvyko R. Karpavičius, kuris gaujai buvo nereikalingas. Visiems įėjus į angarą, V. Gembutas iš TT pistoleto į R. Karpavičių paleido du šūvius.
Kiti gaujos nariai saugojo, kad iš angaro niekas neišeitų, o automobilio žibintais apšvietė vietą. E. Gaudzevičius bandė sprukti, tačiau S. Narkevičius smogė jam į galvą prožektoriumi ir vyras pargriuvo. Vėliau jis buvo surakintas antrankiais bei įsodintas į automobilį. R. Karpavičiaus kūną nusikaltėliai suvyniojo į polietileną ir įdėjo į V. Čėsnos automobilio bagažinę.
Parinkę vietą jie lavoną užkasė. E. Gaudzevičių nuvežė į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“, Kauno rajone. Rūsyje vyras buvo surištomis rankomis ir kojomis, ant kaklo jam užveržė virvę. Gaujos nariai auką prievarta girdė ir keisdami vienas kitą saugojo.
Nusikaltėliai tyčiojosi, kad apsvaigęs E. Gaudzevičius praras pusiausvyrą, nukris ir pats pasikars. Tačiau vyras nepasidavė, o didžiulė įtampa neleido jam apsvaigti. Todėl banditai nusprendė jį nužudyti.
Balandžio 8 dieną jie nuvežė auką į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, o S. Narkevičius ir V. Gembutas E. Gaudzevičių pasmaugė bei užkasė.
Vienas sužeistasis apsimetė miręs ir išsigelbėjo
Kėdainių rajone gauja taip pat nužudė du žmones. Nusikaltėliai baiminosi, kad Ričardas Pilsudskis gali tapti R. Karpavičiaus ir E. Gaudzevičiaus dingimo liudininku, todėl nusprendė su juo susidoroti.
Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, V. Narkevičius ir V. Gembutas, kaip buvo sutarta su R. Pilsudskiu, atvyko prie 137-ojo Vilniaus–Klaipėdos autostrados kilometro Kėdainių rajone ir sustojo ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą. Kadangi kartu su R. Pilsudskiu atvažiavo Vilmantas Čereška ir Jonas Velykis, gauja nusprendė nužudyti visus tris.
S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido šūvių seriją į vairuotoją bei šalia sėdėjusį J. Velykį. Abu buvo sunkiai sužeisti. Vėliau nusikaltėliai juos ištempė iš automobilio ir paguldė šalia R. Baratinsko nušauto R. Pilsudskio.
V. Čereškai pradėjus dejuoti, V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir smeigė peiliu. Sunkiai sužeistas J. Velykis apsimetė miręs. Kai nusikaltėliai nuėjo į mišką kasti duobės, jis paspruko.
Grįžę ir vienos aukos neradę, banditai jo ieškojo, tačiau nesėkmingai. J. Velykis telefonu išsikvietė draugą, kuris jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Iš gaujos gniaužtų ištrūkęs vyras tapo atskaitos tašku, nuo kurio prasidėjo grupuotės žlugimas.
Teisme gaujos nariai pradėjo kaltinti vienas kitą
Teismo proceso metu visi keturi kaltinamieji suprato, kad už tokius nusikaltimus gali sulaukti griežčiausios bausmės. Tuomet jie pradėjo vienas kitam versti kaltę, o ankstesnė grupuotės vienybė subyrėjo.
Nusikaltimai buvo išaiškinti daugiausia remiantis V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymais bei rastais įkalčiais: nužudytųjų kūnais, jų užkasimo vietomis, ginklais ir žudymo įrankiais. Nors parodymai buvo padriki, kartu su kitais duomenimis jie leido išsamiai atkurti nusikaltimų aplinkybes.
Taip pat paaiškėjo, kad J. Velykiui gydantis klinikose, gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli, ir svarstė pro langą įmesti „fugasą“, tai yra granatą. Jiems nerūpėjo, kad per sprogimą galėjo žūti kiti ligoniai, medicinos seserys ar gydytojai.
Grupuotės žiaurumą atskleidė ir elgesys su aukomis. Kai S. Narkevičiaus peršautas V. Čereška kentė skausmą ir dejavo, V. Gembutas šaltakraujiškai smeigė jam peilį į krūtinę. R. Karpavičių jis nušovė dviem šūviais, o vėliau dar traiškė jam kaklą koja.
Atrodė, kad V. Čėsna buvo vienintelis gaujos narys, savo rankomis nežudęs žmonių. Jis atliko pagalbines užduotis – naikino daiktinius įrodymus, degino dokumentus ir panašiai. R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas buvo laikomi tiesioginiais žudikais.
Procesui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis teigė, kad per 40 metų darbo stažą nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.
Bylos nagrinėjimas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė aukščiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos. V. Čėsnai skirta 17 metų laisvės atėmimo bausmė.
Aukščiausiasis Teismas trims pirmiesiems nuteistiesiems paliko galioti įkalinimą iki gyvos galvos, o V. Čėsnai bausmę sutrumpino 2 metais.
