„Volfas Engelman“ Studijos istorinę ekspoziciją Kaune netrukus papildys išskirtinis eksponatas – autentiškas 1935 m. 1000 litų vertės vekselis su ilgamečio bravoro vadovo Sulimo Volfo parašu ir 1940 m. surašytas jo protesto aktas. Iš privačios kolekcijos atkeliavę dokumentai primena sudėtingą Lietuvos verslo istorijos etapą, kai sovietinė okupacija ir įmonių nacionalizacija pakeitė šalies pramonę bei jos kūrėjų likimus.
Okupacija sustabdė verslo planus
Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius šalies verslininkai steigė ir plėtė įmones, diegė naujas technologijas bei mezgė ryšius su užsienio rinkomis. Visa tai nutrūko 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.
Istorikė dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė pasakoja, kad iki okupacijos verslo savininkai patys sprendė, kaip valdyti įmones, kur investuoti ir kokias veiklos kryptis rinktis. Prasidėjus nacionalizacijai, privati nuosavybė buvo perduota valstybei, o įmonės įtrauktos į centralizuoto valdymo sistemą. Lietuvos pramonė turėjo tenkinti ne tik vietos, bet ir daug didesnės Sovietų Sąjungos poreikius.
Nacionalizuotų įmonių sąraše atsidūrė ir „I. B. Volfas-Engelman“ – vienas reikšmingiausių to meto Kauno pramonės verslų, užėmęs svarbią vietą Lietuvos alaus rinkoje. Iki okupacijos bravoras rengėsi plėtrai ir modernizavo gamybą, tačiau netrukus jam buvo paskirta nauja administracija bei direktorius. Volfų šeima, dešimtmečius kūrusi verslą, neteko galimybės jį valdyti. Nors gamyba toje pačioje vietoje tęsėsi, įmonės kryptį jau nustatė nebe jos savininkai.
Istorinių permainų ženklų, pasak V. Akmenytės-Ruzgienės, galima rasti net finansiniuose dokumentuose. 1935 m. išrašytame vekselyje dar matomi Lietuvos Respublikos ženklai, o 1940 m. protesto akte – sovietinė simbolika. Taip vienas dokumentų rinkinys sujungia du visiškai skirtingus Lietuvos istorijos laikotarpius.
Sulimo Volfo pavardė buvo žinoma ne tik bravoruose
Sulimas Volfas buvo vienas iš Volfų šeimos atstovų, po nacionalizacijos pašalintų iš įmonės valdymo. Tačiau tarpukario Kaune jo veikla neapsiribojo alaus pramone. Jis dalyvavo miesto savivaldos darbe, prisidėjo prie Kauno plėtros, švietimo ir kultūros iniciatyvų bei žydų bendruomenės veiklos.
V. Akmenytė-Ruzgienė jį apibūdina kaip įvairiapusę asmenybę, besidomėjusią pramone, finansais, politika, švietimu ir kultūra. Iš jo publikuotų straipsnių matyti, kad tai buvo išsilavinęs ir aktyvus žmogus, gebėjęs argumentuoti savo poziciją, įsigilinti į problemas ir dalyvauti diskusijose. Jam rūpėjo ne tik šeimos verslas, bet ir platesnė aplinka, kurioje gyveno.
Autentiškų dokumentų, liudijančių S. Volfo veiklą tarpukario Kaune, išliko nedaug. Vienas jų – 1935 m. pasirašytas 1000 litų vekselis. Jame nurodyta, kad įsipareigojimas turėjo būti apmokėtas 1940 m. lapkričio 20 d.
Tarpukariu vekseliai buvo įprastas būdas įforminti paskolą arba atidėti mokėjimą. Jeigu įsipareigojimas nebūdavo įvykdomas laiku, notaras galėdavo oficialiai patvirtinti neapmokėjimo faktą protesto aktu.
Tokį aktą dėl S. Volfo vekselio 1940 m. lapkričio 22 d., praėjus dviem dienoms po nustatyto termino, surašė notaras J. Žilius. Tačiau turimi dokumentai neleidžia nustatyti, kokiomis aplinkybėmis atsirado 1000 litų įsipareigojimas ir dėl kokios priežasties jis liko neįvykdytas.
Eksponatas primins įmonės kūrėjus
Nors 1940 m. nacionalizacija pakeitė bravoro valdymą, jo veikla nesustojo. „Volfas Engelman“ savo istoriją skaičiuoja nuo 1853 m. ir šiandien pristatomas kaip seniausiai be pertraukos veikianti Lietuvos pramonės įmonė. Per daugiau nei 150 metų ji išgyveno karus, ekonominius sunkumus, politinių santvarkų, savininkų ir pavadinimų kaitą.
V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, įmonei išlikti padėjo produkcijos kokybė, paklausa ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų. Keitėsi gamybos būdai, technologijos ir vartotojų poreikiai, tačiau gėrimų gamyba išliko aktuali.
„Volfas Engelman“ rinkodaros projektų vadovė Neringa Antanaitienė taip pat išskiria 2011 m. susigrąžintą istorinį įmonės pavadinimą. Pasak jos, tai suteikė verslui naują augimo impulsą ir sustiprino jo tapatybę.
Ryšį su praeitimi šiandien padeda palaikyti bravoro Studijoje saugomi autentiški eksponatai. Iki šiol joje daugiausia buvo galima pamatyti istorinių butelių, etikečių, statinių ir kitų gamybos atributų, tačiau su įmonės vadovais tiesiogiai susijusių originalių dokumentų išliko gerokai mažiau.
Vekselis ir protesto aktas į Studiją atkeliavo iš Michailo Duškeso asmeninės judaikos kolekcijos. Aukcione dokumentus įsigijęs kolekcininkas pasiūlė juos vieneriems metams neatlygintinai paskolinti „Volfas Engelman“, kad su eksponatais galėtų susipažinti platesnė visuomenė.
N. Antanaitienė pabrėžia, kad „Volfas Engelman“ iki šiol neturėjo nė vieno originalaus dokumento su Sulimo Volfo parašu. Todėl šis vekselis leidžia į įmonės istoriją pažvelgti ne tik per gamybą ir produktus, bet ir per žmones, kurie ją kūrė.
V. Akmenytės-Ruzgienės teigimu, tokių dokumentų reikšmę didina ir sudėtinga Lietuvos praeitis. Okupacijos, karai bei kiti istoriniai sukrėtimai sunaikino arba išblaškė daugybę archyvų.
Net nedidelis išlikęs dokumentas gali suteikti žinių apie to meto raštvedybą, valstybės ir verslo santykį bei padėti užpildyti istorinio atminimo spragas.
