Dviejų lietuvių keliautojų dingimo aplinkybės karo krečiamame Irane po dviejų savaičių išlieka neaiškios. Viena versija teigia, kad moterys buvo laikomos name vidury dykumos, o jas lydėjusi gidė aiškina, jog lietuvės dėl musulmonams nepriimtino elgesio buvo sulaikytos ir laikomos viešbutyje.
Tačiau dingusios Daivos sesuo Rūta Korsakienė tokius teiginius vadina manipuliacija. Jos teigimu, Erika Šlimaitė ir Daiva Zakažauskaitė jau gali būti laikomos vietoje, panašioje į kalėjimą.
Kaip 15min.lt pasakojo keliautojas Danas Pankevičius, jis susisiekė su vietos gide. Ši teigė, kad lietuvės buvo sulaikytos dėl jų elgesio ir veiksmų kelionės metu. Pasak gidės, sulaikytos moterys, taip pat ir ji pati, buvo laikomos viešbutyje.
R. Korsakienė teigė netikinti viešbučio versija ir ragino kritiškai vertinti informaciją apie tai, kur iš tiesų laikomos lietuvės.
Sesuo mano, kad lietuvės perkeltos į kitą miestą
Rūta iš sesers Daivos jau dvi savaites nesulaukia jokių žinių. Ji tvirtina, kad abi moterys yra sulaikytos, o iš namo, esančio beveik vidury dykumos, galėjo būti pervežtos į kitą miestą.
Moters teigimu, dabartinę lietuvių buvimo vietą tiksliau būtų vadinti kalėjimu arba areštine – tokia vieta, kurioje ji nenorėtų matyti savo sesers.
Vis dėlto oficialiai patvirtintos informacijos apie moterų sulaikymą neturi nei Užsienio reikalų ministerija, nei prokuratūra. Vilniaus apylinkės prokuratūra nurodė negavusi duomenų, kad Irane dingusios lietuvės būtų oficialiai sulaikytos. Ikiteisminis tyrimas dėl dingusių asmenų paieškos tęsiamas.
R. Korsakienė mano, kad oficialių žinių gali nebūti todėl, jog moterys laikomos ne pagal įprastą Irano sistemą ir šalies valdžia galbūt nenori atskleisti tikrosios situacijos.
Ministerija informaciją apie sulaikymą patvirtino tik antradienį
Užsienio reikalų ministerija tik antradienį oficialiai patvirtino, kad lietuvės buvo sulaikytos ir joms teikiama konsulinė pagalba. Daugiau patikrintų detalių kol kas nepateikiama.
R. Korsakienė sakė, kad policija dar praėjusią savaitę turėjo gidės kontaktus, kelionės planą ir ekskursijos paketą, tačiau vėliau Užsienio reikalų ministerija šią informaciją iš jų dar kartą paprašė.
Keliautojas Vladas Sapranavičius, Irane lankęsis 15 kartų ir paskutinį sykį šalyje buvęs 2024-aisiais, pasakojo, kad moterims ten taikoma daug apribojimų. Jo teigimu, turistė, į šventyklą atėjusi su mini sijonu ar šortais, galėtų būti suimta, nors po nakties greičiausiai būtų paleista.
Pasak V. Sapranavičiaus, pagal Irano taisykles moterų apranga turi dengti sėdmenis. Leidžiama vilkėti džinsus ar kelnes, tačiau viršutinė kūno dalis turi būti pridengta ilgais marškiniais.
Keliautojas pridūrė, kad po islamo revoliucijos, o ypač prasidėjus karui, požiūris į vietines moteris tapo kiek liberalesnis, o užsienietėms esą taikoma dar daugiau išimčių. Todėl, jo manymu, jei lietuvės buvo sulaikytos dėl aprangos ar elgesio, jų veiksmai turėjo būti itin provokuojantys.
Irane taip pat draudžiama vartoti alkoholį – ten parduodami tik nealkoholiniai gėrimai. Draudžiami ir meilės santykiai, už kuriuos gali būti baudžiami tiek turistai, tiek vietos gyventojai. V. Sapranavičius kaip galimą problemą paminėjo situaciją, kai viešbučio kambaryje būtų priimtas vietinis vyras.
Neatmetama ir šnipinėjimo versija
V. Sapranavičius nemano, kad moterys galėjo būti sulaikytos dėl šnipinėjimo, nors Erika Šlimaitė anksčiau tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tačiau karybos ekspertas Darius Antanaitis pabrėžė, kad karo su Amerika ir Izraeliu metu į Iraną vykti ypač pavojinga, o NATO šalių piliečiams skiriamas ypatingas dėmesys.
Eksperto teigimu, pašalinus visą Irano vadovybės viršūnėlę, šalies kontržvalgyba ypač aktyviai ieško galimų Vakarų žvalgybininkų. Todėl versijos, kad lietuvės sulaikytos dėl įtarimų šnipinėjimu, atmesti negalima.
D. Antanaitis aiškino, kad jei Irano kontržvalgyba žino, jog žmogus tarnavo arba tarnauja NATO valstybės, pavyzdžiui, Lietuvos, kariuomenėje, toks asmuo jai galėtų tapti svarbiausiu taikiniu.
Pagal oficialią Irano statistiką, per pirmuosius penkis karo mėnesius šalyje apsilankė 2 milijonai užsienio lankytojų. Didžiąją jų dalį sudarė piligrimai ir žmonės iš kaimyninių valstybių – Irako, Afganistano bei Pakistano.
